Devintąją Kopenhagos klimato kaitos konferencijos dieną buvo paaukota Afrika. G77 derybinio bloko, į kurį įeina ir Afrikos valstybės, pozicija buvo aiški: vidutinės pasaulio temperatūros pakilimas 2 laipsniais C reikštų 3 – 3,5 C atšilimą Afrikoje. Tai reiškia, kaip teigia Panafrikos klimato teisingumo sąjungos atstovai, kad „dar 55 milijonams žmonių gali iškilti bado grėsmė“ ir „nuo 350 iki 600 milijonų gali susidurti su vandens trūkumu“.
Arkivyskupas Dezmondas Tutu (Desmond Tutu) situaciją apibūdina šitaip: „Mes esame akistatoje su artėjančia siaubingo masto katastrofa... Pasaulio tikslas leisti temperatūrai pakilti dar 2 C palieka Afriką išdžiūti ir be jokio modernaus vystymosi“.
Ir vis dėlto, būtėnt tai ir pasiūlė Etiopijos ministras pirmininkas Melesas Zenavis (Meles Zenawi), kai pakeliui į Kopenhagą užsuko į Paryžių. Stovėdamas šalia prezidento Nikolaso Sarkozi (Nicolas Sarkozy), ir save pristatydamas kaip visos Afrikos atstovą (jis yra Afrikos derybų grupės dėl klimato kaitos galva), jis atskleidė planą, į kurį įeina ir baisusis temperatūros atšilimas 2 C, ir pagal kurį besivystančioms valstybėms kasmet siūloma tik 10 milijardų dolerių kaip pagalbą padengti visoms su klimato kaita susijusioms išlaidoms, nuo jūros sienų ir maliarijos iki kovos su miškų kirtimu.
Sunku patikėti, kad tai tas pats žmogus, kuris dar prieš tris mėnesius kalbėjo: „Mes naudosime savo kiekybę, kad delegitimizuotume bet kokį susitarimą, kuris nesiderina su mūsų minimaliais reikalavimais... Jei prireiktų, mes esame pasirengę palikti bet kokias derybas, kuriomis grasinama dar kartą išprievartauti mūsų žemyną... Mes nesirengiame susitaikyti su pasauliniu atšilimu viršijančiu išvengtiną lygį .“ Dar pridūrė: „Mes dalyvausime artėjančiose derybose ne kaip prašytojai, bet kaip derybininkai ginantys savo įsitikinimus ir interesus.“
Kol kas nežinome, ką Zenavis gavo už taip radikaliai pasikeitusią melodiją arba, iš tiesų, kaip įmanoma atsisakyti derybinės pozicijos, reikalaujančios 400 milijardų dolerių per metus finansinei paramai (Afrikos grupės reikalavimai) ir pasitenkinti varganais 10 milijardų. Lygiai taip pat mes nežinome, kas įvyko, kai valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hilary Clinton) susitiko su Filipinų prezidente Glorija Arojo (Gloria Arroyo) kelias savaites prieš konferenciją, ir netikėtai patys ryžtingiausi Filipinų derybininkai buvo išmesti iš delegacijos, o šalis, kuri reikalavo didelio gabalo iš turtingųjų šalių, staiga ėmė elgtis tvarkingai.
Mes suvokiame - iš visos krūvos tokių aplinkui bezujančių veidų, – kad G8 valstybės yra pasirengusios padaryti bet ką, kad tik gautų susitarimą Kopenhagoje. Ne nepakeliamas troškimas sustabdyti kataklizminę klimato kaitą stumia skubėti, kadangi derybininkai puikiausiai žino, kad šitie apgailėtini emisijų sumažinimai, kuriuos jie siūlo, garantuoja temperatūros pakilimą iki Dantės aprašytų 3,9 C, kaip teigia Bilas Makibenas (Bill McKibben).
Metju Stivelas (Matthew Stilwell) iš Valdymo ir tvaraus vystymosi instituto, vienas iš įtakingiausių patarėjų šitose kalbose, teigia, kad iš tiesų tai ne derybos dėl klimato kaitos sustabdymo, o nuožmus mūšis dėl ypač vertingo resurso – teisės į dangų. Tik ribotas anglies dioksido kiekis dabar gali būti išmestas į atmosferą. Jei turtingosios šalys nesugebės radikaliai sumažinti savo emisijų, tada jos surys ir taip nebepakankamą Pietų šalių dalį. Ant pietų stalo, sako Stivelas, yra ne kas kita kaip „dar nepasidalintas dangus“.
Europa, teigia jis, visiškai suvokia, kiek pinigų bus uždirbta iš prekybos emisijomis, kadangi ji naudojo šį mechanizmą metų metus. Tuo tarpu besivystančios šalys niekada nesusidūrė su emisijų ribojimu, tad daugelis vyriausybių išties nesuvokia, ką praranda. 1,2 trilijono dolerių per metus, anot autoritetingiausio britų ekonomisto Nikolaso Sterno (Nicholas Stern), palyginus su varganais 10 milijardų, kurie bus skirti besivystančioms šalims per ateinančius trejus metus. Stivelo teigimu, turtingosios šalys bando „lovas ir antklodes iškeisti už Manheteną“. Jis priduria: „Tai kolonialistinis momentas. Štai kodėl tiek pastangų mesta tam, kad priverstų valstybių galvas užbaigti šį susitarimą... Nebėra kur trauktis. Lieka paskutinis niekam nepriklausantis resursas ir rezervuotas turtingiesiems.
Jau daug mėnesių nevyriausybinės organizacijos palaikė mintį, kad Kopenhagos tikslas įtvirtinti susitarimą. Kur bepažiūrėtume, Bella centre visur tiksi laikrodžiai. Tačiau neužtenka bet kokios sutarties. Pirmiausia todėl, kad toji vienintelė, kuri yra siūloma, neišspręs ekologinės krizės ir gali dar labiau pakenkti, dabartinės nelygybę tarp Šiaurės ir Pietų įtvirtindama neribotam laikui.
Augustinas Njamnšis (Augustine Njamnshi) iš Panafrikos klimato teingumo sąjungos 2 C pasiūlymą itin kritikuoja: „Kaip galima sakyti, kad siūloma „išeitis“ klimato kaitai, jei ta išeitis milijonus afrikiečių pasmerks mirčiai ir, jei neturtingieji, kurie visai neatsakingi už taršą, toliau mokės už klimato kaitą.“
Stivelas sako, kad toks susitarimas „nukreiptų viską bloga kryptimi iki pat 2020” – jau pasibaigus didžiausių emisijų galutiniems terminams. Bet jis primygtinai teigia, kad dar ne per vėlu sustabdyti prasčiausią scenarijų. „Aš jau geriau palaukčiau šešis mėnesius ar metus ir atlikčiau viską kaip reikia. Mokslinis žinojimas auga, politinė valia augs, pilietinių visuomenių ir nukentėjusių bendruomenių sąmoningumas auga, ir jie bus pasirengę priversti savo lyderius priimti gerą susitarimą.“
Šių derybų pradžioje vien tik mintis apie atidėjimą buvo erezija aplinkosaugos aktyvistų tarpe. Tačiau dabar daug žmonių ėmė matyti, kad prasminga šiek tiek sustoti ir viską atlikti kaip reikia. Svarbiausia, kaip sakė arkivyskupas Tutu, nupasakojęs, ką Afrikai reikštų tie 2 C, jog „geriau jau jokio susitarimo negu blogas“. Tai gali būti daugiausia, ko galima tikėtis iš Kopenhagos. Tai būtų politinė katastrofa keletos valstybių galvoms, bet ir paskutinė galimybė sustabdyti tikrąją katastrofą visiems likusiems.
Naomi Klein
Vertė Gediminas Kordušas
