Jeigu turėtumėt galimybę rinktis, ką pirktumėte – hormonais, modifikuotais pašarais šertų ar natūraliai užaugintų gyvulių mėsą? Ką, būdami vartotojai, remtumėte – aplinką teršiančias danų kiaulides ar lietuvių ūkininkus? Bloga žinia – dabar parduotuvėje nusipirkę mėsos nežinome, kaip buvo augintas ir šertas gyvulys. Gera – Lietuvos mėsinių galvijų augintojų asociacija jau kuria kokybiškos lietuvių ūkiuose užaugintų veislinių galvijų mėsos prekinį ženklą, kad vartotojas pajustų skirtumą ir galėtų pasirinkti.
Neseniai Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentu išrinktas mūsų kraštietis, Šiaulių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Bezaras pats augina mėsinių galvijų bandą. "Turint savo ūkį ir žemės, gyventi galima", – optimistiškai kalba jis.
– Pieno tiekėjai nuolat skundžiasi mažomis pajamomis. Kokia padėtis mėsos rinkoje?
– Kritus kainoms sunkumų patyrę pienininkai kaip alternatyvą galėtų rinktis auginti mėsinius galvijus. Ši ūkio šaka ypač tinka turintiems blogos, žemo našumo žemės, plytinčios Kelmės ir Akmenės rajonuose, Šiaulių rajono Bubių, Pakapės, Raudėnų apylinkėse. Mėsinė galvijininkystė – nauja perspektyvi šaka, nereikalaujanti didelių investicijų. Tik privalu įsigyti geros veislės mėsinių galvijų, kuriems net tvartų nereikia – užtenka pašiūrių, turėti pievų, aptvarų, elektrinį piemenį, ir viskas. Sakau drąsiai, nes pats išbandžiau savo kailiu, mėsinių galvijų bandą auginu nuo 2006 metų. Vasarą mėsiniai galvijai yra tinginių verslas, nereikalaujantis daug priežiūros, darbo sąnaudų. Be to, tikimės, kad ir mėsos supirkimo kainos bus aukštesnės, žinoma, ne bet kokios, o tikros, mėsinių galvijų, mėsos. Veislei noriai perkami ir gyvi galvijai, nes Lietuvoje yra daug geros genetikos veislinių galvijų, atvežtų iš Prancūzijos, Vokietijos.
– Kodėl mėsos supirkimo kainos turėtų kilti?
– Anksčiau net keturių litų nesiūlė, o dabar už gyvą svorį moka apie penkis litus. Šiuo metu šalyje trūksta skerdyklų. Tikimės, kad besikuriančios mini skerdyklos šiek tiek kilstelės mėsos supirkimo kainas. Naujas skerdyklas ketinama įkurti Kėdainių ir Šiaulių rajonuose. Mūsų krašte skerdyklą planuoja atidaryti ūkininkas Petras Barista, turintis per 600 galvijų bandą ir žadantis ją plėsti iki 1000. Kuriame ir savo prekinį ženklą, kad vartotojas pajustų skirtumą tarp senų karvių ir mėsinių galvijų mėsos, nes jauno veislinio Lietuvoje natūraliai užauginto jautuko sveika mėsa nuo 15 metų karvės skiriasi ir maistinėmis savybėmis, ir sudėtimi.
– Vartotojui jau rūpi ir tai, kaip gyvulys buvo augintas, ar jo racionas nebuvo "pagerintas" modifikuotais pašarais ir hormonais. Kuo šeriate savo galvijus?
– Kadangi auginami ekstensyvių veislių galvijai, daugiausiai svorio priaugantys ganiavos laikotarpiu, ėsdami pigiausią pašarą – ganyklos žolę, jie negauna jokių priedų, net kombinuotųjų pašarų, ganosi natūraliose, apleistose pievose. Mes, Lietuvos ūkininkai, tikrai tiek chemijos, kiek danai, nenaudojame, taip pat ir modifikuotų pašarų. Kiaulininkų asociacija yra kita. Galima tik pasidžiaugti, kad Šiaulių rajone danų kiaulidės neįsikūrė, nors tokių norų buvo. Viskas priklauso nuo Savivaldybės vadovų – jeigu nenorima įsileisti daniškų kiaulidžių, tai jų ir nebus. Kai užsieniečiai atvažiuodavo į žvalgytuves, jiems buvo parodomos pačios blogiausios žemės. Ūkininkus visąlaik agituoju – pirkim žemes, neįsileiskim užsieniečių, nes jie ne dvigubai, ne pusantro karto daugiau moka. Jeigu šimtą litų viršaus duoda, tai nereikia ir parduoti.
– Ar Šiaulių oro uostas dar ilgai džiaugsis uždarbiu, gautu už išvežamus veršelius?
– Daugelis klausia, kodėl išvežami veršeliai. Ūkininkui neapsimoka auginti jaučio, nes kai būdavo mažos supirkimo kainos, už veršelį gaudavo tiek pat, kiek už dvejų metų jautį. Tikimės, kad naujai išrinkta mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos taryba pateiks naujų pasiūlymų. Iki šiol Lietuvos skerdyklos nebuvo suinteresuotos mokėti už grynaveislius mėsinius jaučius. Taip neturėtų būti. Dabar vyksta derybos su ministerijos atstovais, kad liktų parama už karves žindenes ir skerdimo išmokos.
– Ar Lietuvoje užauginti jaučiai paklausūs užsienyje?
– Dalis ūkininkų gyvus jaučius išveža į Lenkiją, Rusiją. Tatarstanas nori mūsų telyčių. Lietuvių veisliniai galvijai domina latvius, estus, baltarusius, ukrainiečius. Galima sakyti kad šioje srityje esame daug pažengę, nes iš Vakarų Europos įsivežėme daug geros veislės galvijų. Tačiau kyla karantinavimo klausimas. Atėjo laikas šią problemą išspręsti, jei norime rimčiau prekiauti ne su eurozonos šalimis.
– Kalbama, kad pienininkai kooperuosis ir įkurs savo perdirbimo įmonę. Ar savo įmonę statys ir mėsinių galvijų augintojai?
– Sukūrę veislinių natūraliai užaugintų galvijų mėsos prekinį ženklą Lietuvoje, tuo neapsiribosime. Su latviais ir estais bus diegiamas visų Baltijos šalių prekinis ženklas. Apie didesnį mėsos perdirbimą jau svarstoma. Planuojama Latvijoje atidaryti mėsos kombinatą, kurį kuriant dalyvauja kooperatyvas "Lietuviška mėsa". Ši įmonė supirks galvijus iš visų Baltijos valstybių, dalį mėsinių galvijų paims ir iš mūsų rinkos, todėl tikimės didesnių supirkimo kainų. Bandysime su kokybiška produkcija konkuruoti Europos rinkoje.
– Tikitės šviesesnės ateities?
– Dabar mūsų asociacija jungia 131 mėsinių galvijų augintoją. Manau, kad susidomėjimas mėsine galvijininkyste augs. Tai šaka, kuriai Lietuvoje yra didžiulės galimybės, palankios gamtinės sąlygos. Galime ir patys sveiką maistą valgyti, ir užsidirbti, ir eksportuoti.
Irena BUDRIENĖ