Stiprus, didelis, ramus, patikimas ir visada daugiau darantis nei kalbantis – ar ne toks turėtų būti tikras vyras? Vyras iš didžiosios raidės? Žinoma, prie visų šių savybių pridėję dar kelias – kuklus ir atsidavęs šeimai – gauname tobulą variantą. Sakote, tokių šiais laikais nėra?
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos lengvaatlečių 40-metis disko metikas Londono olimpiadoje, kuri jam buvo jau penkta, likęs per plauką nuo medalio – ketvirtoje vietoje, išliko vyriškai ramus. Ramiai jis komentavo ir faktą, kad tai buvo paskutinės jo olimpinės žaidynės. Tas pats ramybės jausmas apėmė ir mane kalbantis su Virgilijumi prie puodelio kavos. Prisipažinsiu – geras jausmas, tikrai.
Londono olimpinėse žaidynėse jums buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą. Ką tai jums reiškia?
Kiekvieno šalies sportininko svajonė – dalyvauti olimpiados atidaryme ir nešti šalies vėliavą. Tai buvo mano svajonė nuo pat pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavau. Niekada nebūdavo galimybės to padaryti, nes visą laiką lengvosios atletikos rungtys vyksta antroje žaidynių dalyje. Paprastai buvau įpratęs vykti tik į savo rungtynes, todėl atidaryme dalyvauti netekdavo. Taigi šios žaidynės buvo paskutinės, kai galėjau įgyvendinti savo svajonę. Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta tokia misija ir nė akimirkos nedvejodamas sutikau. Dabar esu laimingas, kad savo olimpinę misiją atlikau iki galo.
Kalbant apie dalyvavimą olimpiadose, ko gero, jausmas ypatingas?
Olimpinės žaidynės – kiekvieno sportininko didžiausia svajonė. Jos vyksta kas ketverius metus, o tai – gana ilgas laiko tarpas. Jeigu vienose žaidynėse nepasiseka, pasitaisyti galėsi tik po ketverių metų. Tai įpareigoja sportininką atsakingiau rengtis varžyboms, atiduoti tam visas jėgas... Tikrai neįmanoma palyginti jausmo, kai dalyvauji olimpinėse žaidynėse, su jokiomis kitomis varžybomis.
O kuo labiausiai įsiminė Londono olimpinės žaidynės?
Dalyvavau jau penkeriose olimpinėse žaidynėse ir turiu su kuo palyginti. Pekino olimpinės žaidynės nepadarė tokio įspūdžio, galbūt Sidnėjaus buvo kai kuo panašios, nes vyko kitame žemyne, stebino jų originalumas. Londono olimpinės žaidynės buvo geriausiai organizuotos, didelis dėmesys skirtas sportininkų patogumui, viskas vienoje vietoje, šilti labai malonūs žmonės – tikrai puikūs įspūdžiai.
Net nesidomintiems sportu jūs keliate didelių simpatijų. Susiformavo įvaizdis, kad Virgilijus Alekna – gerasis milžinas, didelis, tvirtas ir svarbiausia – patikimas. Kaip manote, kodėl?
Toks ir esu (juokiasi). Na, nesu mažas, bet ir ne toks jau didelis. Yra daug didesnių žmonių. Bet žinote, nepažįstu nė vieno didelio žmogaus, kuris būtų negeras, piktas... Visi savimi patenkinti, nenuskriausti gyvenimo, juo džiaugiasi.
Koks jūsų charakteris? Kaip apibūdintumėte save?
Oi, reikėtų klausti aplinkinių. Esu ramaus būdo, šiaip gal tikrai esu geras žmogus (šypsosi)...
Ar milžinas gali turėti silpnybių?
Be jokios abejonės. Saldumynai... Štai kas yra mano silpnybė. Saldumynai ir geras sūris.
Kas jums yra didžiausi gyvenimo malonumai?
Elementarūs – poilsis, miegas, maistas... Ilgą laiką buvau sportininkas profesionalas, taigi labai daug jo skirdavau tiesioginei savo veiklai. Turiu šeimą (žmona Kristina, sūnūs Martynas ir Mykolas, jauniausioji dukrelė Gabrielė – aut. past.), todėl visą kitą laiką stengiuosi atiduoti jiems. Laiko kokiam nors pomėgiui ar ypatingai gyvenimo malonumų paieškai nelabai lieka.
Ko gero, šeimai vis tiek to laiko pritrūksta...
Man šeima man be galo svarbi, todėl jai skiriu visą laiką, kuris lieka po sporto... Žinoma, iki šiol to laiko likdavo mažiau nei norėdavau. Jeigu padalytume metus, pusė metų atitektųų sportui, kita pusė – šeimai. Treniruočių stovyklos – periodas, kai esu iš namų išvykęs ilgam. Įvairios varžybos, pasirengimas joms – tai užtrunka apie 9 mėnesius, taigi tam laisvesniam gyvenimui, kai galiu pasidžiaugti „normalaus“ žmogaus kasdienybe ir malonumais, man telieka trys mėnesiai... Žinoma, per tuos devynis mėnesius dažnai grįžtu namo, bet trumpam. Tos kelionės – išvykstu, grįžtu, išvykstu, grįžtu... Realiai man lieka ruduo, kai galiu atsipalaiduoti – antra rugsėjo pusė, spalis, lapkritis...
Esate trijų vaikų tėvas. Kuris labiausiai prie jūsų prisirišęs?
Visi mano vaikai yra mano vaikai (juokiasi)! Be abejo, dabar visų mūsų numylėtinė – mažoji dukrelė, ja labai džiaugiamės. Natūralu, kad jai tenka daugiausia dėmesio. Bet stengiuosi, kad dėmesio netrūktų niekam.
Už ką jus dažniausiai pagiria žmona?
Sako, kad esu geras tėtis... Bet ką čia apie mus... Esame beveik „normali“ šeima, greitai, kai baigsis mano varžybos, būsime „iš viso normali“. Juk, ko gero, tai paskutinis mano sezonas.
O ar yra, už ką žmona jus peikia?
Žinoma, kad yra... Vis dėl to paties – laiko trūkumo... Bet žinote, pasirinkus sportą nori nenori tenka ką nors aukoti. Kita vertus, tai juk kada nors baigiasi. Tada galėsime visi džiaugtis vienas kitu, dažniau vakaroti prie bendro stalo.
Mėgstate vakarinius pasisėdėjimus prie stalo su šeima?
Žinoma, ir dabar tai darome, ypač kai parvažiuoju namo iš kelionių. Kai grįžtu, manęs namuose visada laukia su vakariene.
Koks patiekalas jums labiausiai patinka? Ką paruošusi žmona niekada neprašaus pro šalį?
Mėsa. Esu mėsėdis, todėl man labai patinka visokie mėsos patiekalai. Kuo natūralesnė mėsa, tuo man geriau – jautiena, veršiena, vištiena... Taigi bet koks patiekalas iš mėsos man tinka ir Kristina tai puikiai žino.
Ar esate iš tų vyrų, kurie ir patys skaniai paruošia maistą, ne tik skaniai valgo?
Gaminu ir pats. Tiesa, nedaug ką moku, bet galiu pamaitinti vaikus, kai reikia. Tenka ir man pašeimininkauti. Ruošiu tradicinius, paprastus patiekalus... Vaikai maldauja, kad paruoščiau savo šedevrą – keptas bulvytes (šypsosi). Moku iškepti įvairių skanių kiaušinienių, omletų su sūriu. Labai mėgstu sūrį „Džiugas“.
Kalbant apie profesionalaus sportininko racioną, kiek svarbu maistas ir kokią įtaką jis turi organizmui?
Maistas yra labai svarbu – jis turi būti šviežias, kuo mažiau apdorotas ir kad jo nebūtų per daug – tiek, kiek reikia... Turi būti pusiausvyra. Paprastai valgau tris kartus per dieną, vakarais prieš treniruotę išgeriu arbatos, kartais pasilepinu sausainuku...
Minėjote, kad mėgstate saldumynus. Ar jie galimi sportininko racione?
Na, žinote, kaip yra su tais saldumynais. Paprastai leidžiu sau jais pasilepinti, kai ateina mano atostogos, rudeniop... Kai treniruojuosi, sezono metu, stengiuosi jų vengti. Tai gal todėl aš juos taip ir mėgstu, nes galiu juos ragauti tik tris mėnesius per metus (juokiasi)...
O pergalės skonis, koks jis?
Saldus, be abejo, saldus! Pergalė visada asocijuojasi su maloniu skoniu. Keista būtų, jei ji būtų sūri. Pralaimėjimas – jau kas kita, čia jau ir sūru, ir kartu...
Žvelgiant į jus sunku nuspėti, ar smarkiai išgyvenate nesėkmę, jūs visada išliekate ramus.
Žinoma, išgyvenu... Anksčiau labiau reaguodavau į nesėkmes, bet dabar įpratau į tai žiūrėti kaip į sporto kasdienybę – tai neatsiejama sporto dalis. Be pralaimėjimų niekada nebus ir pergalių. Nesėkmės užgrūdina charakterį, verčia tobulėti, siekti tikslo.
Kokios, jūsų manymu, esminės tikro vyro charakterio savybės?
Vyriškumas... Viskas, kas susiję su vyro sąvoka.
Bet juk vienam vyriškumas yra drąsa ir stiprybė, kitam – ramybė, taktiškumas, trečiam – protas, sugebėjimas aprūpinti šeimą...
Viskas, ką paminėjote, ir tinka tikram vyrui. Bet tikrai netinka vyrui būti moteriškam.
Atiduokime duoklę skaitytojoms: išduokite paslaptį, kokia moteris jums graži?
Man graži mano žmona, o šiaip – visos moterys yra gražios. Jūs paklauskite bet kurio vyro ir gausite tokį patį atsakymą, net pažadinusios jį viduryje nakties – mes šiuo klausimu esame vieningi (juokiasi)...
Gardusis Virgilijaus omletas:
Suplakame kiaušinius ir pakepame ant sviesto, įdedame pjaustytų pomidorų, kumpio, kepintų svogūnų ir užbarstome sūrio „Džiugas“. Paprasta ir labai gardu!
E. Zubkauskaitė
