Vaikai čia ateina žaisti
„Tarpstotyje susitinka du traukiniai. Jie sustatyti iš tokių pat garvežių ir vagonų, kurių ir skaičius abiejuose traukiniuose yra vienodas, tačiau, jiems susitinkant, vienas traukinys yra ilgesnis už kitą. Dėl ko?“
Tokį klausimą savo skaitytojams pateikė laikraščio „Geležinkelininkas“ redakcija prieš beveik 70 metų, o šiemet konkurse „Mėnesio klausimas“ pakartojo Geležinkelių muziejaus edukacinių programų vaikams rengėjai. Neseniai pradėjusiame veikti muziejaus puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ vykstančio konkurso dalyviams kas mėnesį pateikiamas vis kitas klausimas, o atsakymą į jį vaikai randa atėję į muziejų.
„Kitas konkursas, vykstantis šiuo metu, skirtas 1–6 klasių moksleiviams, yra iliustruoto eilėraščio konkursas „Geležinkelio stoty buvai? Aprašyki, ką matei!“ Vaikai ateina, pasižiūri, kas yra ta geležinkelio stotis, ir parašo eilėraštuką, nupiešia, ką pamatė ir įsiminė: kas laikrodį, kas peroną, kas kasas, kas skubančius žmones, o kas muziejaus eksponatus. Šis konkursas baigsis „Muziejų nakties“ dieną – gegužės 18-ąją“, – naujausią Geležinkelių muziejaus kolektyvo sumanymą pristato edukatorė Raminta Kirtiklytė ir prasitaria, kad geriausio piešinio ir eilėraščio autoriaus laukia ypatingas prizas – veikiantis geležinkelio maketas.
Vaikai, pasak R. Kirtiklytės, net krykštavo dalyvaudami kitame neseniai vykusiame konkurse. „Jiems ypač patiko traukinyje-muziejuje ieškoti lobių. Įvairiose muziejaus vietose buvo paslėpti piešinio gabalėliai, vadinamieji „puzzle“. Jų ieškodami vaikai apžiūrėjo daugybę muziejaus eksponatų, išlandžiojo kone visus užkaborius, atidarė visas dėžes ir stalčiukus, – prisimena edukatorė.
Eksponatus galima liesti rankomis
Didžiosios dalies eksponatų Geležinkelių muziejuje niekas neslepia po stiklu. Juk šiuolaikinis muziejus, sako jo vedėja Vitalija Lapėnienė, tai ne toks muziejus, kuriame ant eksponatų užrašyta „rankomis neliesti“. Atėjęs į muziejų žmogus nori bendrauti, „prisiliesti“ prie geležinkelio. Pavyzdžiui, užlipti ant šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje geležinkelininkų naudotos drezinos, pažiūrėti pro seną nivelyrą, kilsterėti sunkų ratstabdį, užsukti į pervažos reguliuotojo namelį ar pabūti iešmininku ir perjungti bėgius.
„Pagrindinis mūsų tikslas – bendrauti su lankytoju, kad jis išsineštų ne tik žinių apie geležinkelio istoriją, bet ir patirties. Todėl mūsų muziejuje galima ir veikiančius geležinkelio maketus apžiūrėti, ir į mašinisto kabiną įlipti. Jeigu norite, galite padirbėti su senovinėmis bėgių pjovimo staklėmis ar kitais įrankiais, – pasakoja V. Lapėnienė ir įspėja: – Elgtis reikės atsargiai, nes net bilietų komposteris gali krimstelėti, jei kišite pirštelius ten, kur negalima.“
Nuo istorijos iki profesijos
Labiausiai muziejaus darbuotojai džiaugiasi naujausiu vaikams skirtu projektu – šiemet pirmą kartą surengtu edukaciniu 4 pamokėlių ciklu 2–4 klasių mokiniams. Jame dalyvauja 9 mokyklos.
„Per pirmą pamokėlę važiavome traukinuku, lipome į senus traukinius, apžiūrėjome mašinisto kabiną. Per antrą susipažinome su geležinkelietiškomis profesijomis, trečioje mokėmės saugiai elgtis prie geležinkelio. Per paskutinę, ketvirtą, pamoką su vaikai važiuosime į elektrodepą ir susipažinsime su geležinkelio dabartimi. Ciklą užbaigs viktorina, kurioje vaikai galės pasitikrinti, ko išmoko“, – pasakoja edukatorė R. Kirtiklytė.
Ir ji, ir muziejaus vedėja V. Lapėnienė įsitikinusios, kad ciklas tęsis. O ateityje Vilniaus geležinkelio stoties istoriją vaikai tikriausiai išgirs pakėlę senovinio telefono ragelį.
„Pakelti ragelį leidžiama ir dabar, tik kol kas jis tyli. Tikimės, kad ateityje iš jo pasigirs pasakojimas, pavyzdžiui, apie senuosius garvežius ar tarpukario Lietuvos geležinkelį“, – planais dalijasi muziejaus vedėja.
Šeštadienis – šeimų diena
„Maždaug pusė muziejaus lankytojų – šeimos. Todėl kiekvieno mėnesio paskutinis šeštadienis mūsų muziejuje – šeimų diena. Ir kiekvienas šeštadienis – vis kitoks. Vieną kelias valandas piešiame, kitą lipdome, trečią – visi kartu žiūrime filmus, ketvirtą žaidžiame stalo žaidimus. Traukinyje klausėmės įvairių kelionių istorijų, susitikome su Kalėdų Seneliu. Netrukus pakviesime į „Traukinio Velykas“ , o dar vėliau į „Traukinio teatrą“, – pasakoja R. Kirtiklytė.
Muziejaus darbuotojos pasakoja, kad yra nemažai tėvelių, kurie nori padovanoti savo vaikams ypatingą gimtadienio dovaną – šventę Geležinkelių muziejuje. Tiesa, muziejuje, lyg bildančiame senoviškame traukinyje, arbatos iš milžiniško anglimi kūrenamo termoso negersite ir sėdėdami ant kieto medinio suolo namie suteptų sumuštinių nevalgysite. Bet ir be to įspūdžių bus užtektinai.
„Pas mus vaikai gali ir dainelę sudainuoti, ir filmukų pasižiūrėti, ir įvairiose rungtyse savo gebėjimus išbandyti. O daugiausia džiaugsmo vaikai patiria maketų salėje, kurioje yra net trys veikiantys traukinių maketai. Juose per miestelius nutiestu geležinkeliu keliauja žaisliniai traukinukai. Yra čia ir kalnų, ir tunelių, ir miniatiūrinių žmogeliukų, laukiančių perone. Mes parodome, kaip keičiami bėgių iešmai, ir leidžiame patiems lankytojams reguliuoti traukinukų judėjimą“, – pasakoja V. Lapėnienė.
Istorinis garvežys – filmo „aktorius"
Anot muziejaus vedėjos, lankytojams labai patinka fotografuotis sėdint ant medinių suolų – tokių, kokie prieš kelis dešimtmečius stovėdavo dyzelinių traukinių vagonuose. Ant jų su vaikais susėdusios mamos pasakoja, kokiais traukiniais važiuodavo studijų metais.
„Tokiais traukiniais ne vienam yra tekę bildėti net iki Klaipėdos. Labai ilgai važiuodavo, keleiviams net nugaras paskausdavo. O pas mus prisėdę ant tokio suoliuko jie gali apžiūrėti ir nuolatinius keleivių palydovus lagaminus. Kai kuriems iš jų – daugiau kaip šimtas metų“, – priduria V. Lapėnienė, pasakodama apie prieš 150 Lietuvoje prasidėjusią geležinkelio istoriją.
Beje, vieną, gal net patį įspūdingiausią muziejaus eksponatą galima pamatyti net neužsukus į muziejų. Tai – kitoje geležinkelio stoties rūmų pusėje stovintis Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškas garvežys. Kaip tik šis garvežys, kuriam jau apie 70 metų, pasak V. Lapėnienės, įamžintas vienoje filmo „Ana Karenina“ versijų.
