Geležinkelis viena seniausių transporto priemonių, sukurta XIX a. techninės evoliucijos metu ir nulėmusi tolesnę pramonės bei žemės ūkio raidą.
Lietuvoje pirmasis geležinkelis Kaunas-Kybartai pradėjo veikti 1862 m. Prūsijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės-Pagėgių-Klaipėdos geležinkelio tiesimo ir skyrė kreditus. 1875 m. liepos 1 d. šis 95 km ilgio geležinkelis buvo atidarytas. Pradėjus veikti šiam geležinkelio ruožui, nuo Pagėgių buvo atvesta geležinkelio atšaka iki Lauksargių ir 1890 m. Lauksargiuose pastatyta geležinkelio stotis.
Vokiečių kareiviai siauruku vyksta į geležinkelio tiesimo darbus 1915 m. (nuotrauka iš Tauragės Santakos muziejaus fondų)
Siaurukas
Lietuvoje be plačiųjų geležinkelių (1435 mm pločio) buvo statomi 600 mm ir 750 mm pločio siaurieji geležinkeliai. Siaurieji geležinkeliai pakankamai patvarus, pigus, nesudėtingos tiesimo technologijos įrenginys, turėjo reikšmę ekonomikai ir karybai. Jie buvo patogūs mažiems kroviniams gabenti, nedaugeliui keleivių pervežti bei prie plačiųjų geležinkelių privažiuoti.
Pirmojo pasaulinio karo metu fronto reikalams reikėjo ir kelių, ir geležinkelių. Kadangi Rytų Prūsijos geležinkeliai nebuvo sujungti su užimto krašto geležinkeliais, tai privežimo palengvinimui buvo įsakyta pastatyti karo lauko geležinkelį nuo Lauksargių iki Skaudvilės. Karo metu vokiečiai Lietuvoje statė 600 mm pločio siaurukus. Dirbo dešimtys tūkstančių karo belaisvių, vietos gyventojų ir kariškių.
Siauruką Lauksargiai-Skaudvilė tiesė vokiečių kariuomenės 34 geležinkelių statybos kuopa. Gegužės 4 d. pradėjo darbą ir per mėnesy šiai kopai nieko reikšmingo nenuveikus, ji buvo atšaukta. Nuo birželio 10 d. darbus atnaujino didelės pajėgos, - dirbo šešios geležinkelių kuopos. Tiesiant siauruką, netoli Lauksargių plačiojo geležinkelio stoties, buvo pastatyta siauruko geležinkelio stotis. Darbuose daug dirbo rusų karo belaisviai, kurių stovykla buvo įrengta Lauksargiuose.
Nauja karo lauko geležinkelio šaka nuo Lauksargių buvo tiesiama į šiaurę, už 4 km nuo Lauksargių, kirto Ežeruonos upę. Čia buvo pastatytas 100 m ilgio tiltas, toliau linija ėjo greta plento Tauragės kryptimi. Tauragėje, per Jūros upę buvo pastatytas 155 m ilgio ir 9 m aukščio medinis tiltas. Siaurukas Tauragę aplenkė iš šiaurės vakarų ir statytojai prie Šilalės gatvės (šiandiena Aerodromo ir Šilalės gatvės kampas) įrengė geležinkelio stotį, pastatė medinį stoties pastatą. Be to, greta geležinkelio stoties, Šilalės gatvėje, pastatė stotį aptarnaujantiems ir miesto padegėliams barakus.
Tiesiant siaurojo geležinkelio naujus ruožus buvo atsižvelgiama į intensyvios žemės ūkio gamybos zonos bei intensyviai eksploatuojamų miškų bei perspektyvių durpynų rajonus. Miško medžiaga tuomet buvo vežama į Vokietiją. Iš naujai pastatytos Tauragės geležinkelio stoties į šiaurę nuo Tauragės nutiestas 6 km ilgio siaurasis geležinkelis iki Mažonų iš kur buvo vežama mediena ir durpės. Siaurukas nutiestas prie kelio vedančio į Šilalę ir prie Šunijos upelio „atsitraukė“ į vakarus. Šioje geležinkelio linijoje buvo pastatytas medinis tiltas per Šunijos upelį.
Karo lauko siaurukas toliau buvo tiesiamas greta plento iki Skaudvilės (36 km) ir birželio 30 d. ši geležinkelio šaka buvo perduota eksploatacijai. Pirmojo pasaulinio karo kariniuose žemėlapiuose siaurasis geležinkelis pažymėtas greta plento iki Antegluonio. Čia siaurukas kerta Agluonos upelį ir plentą. Toliau eina greta Lomių-Batakių kelio, ir aplenkdamas Batakius iš pietų, pasuką į šiaurę prie kelio į Skaudvilę per Norkiškę ir pasiekia Skaudvilę. Tauragės-Skaudvilės ruože Lapurvio (Juodpetrių) kaime pastatyta tarpinė stotis ir geležinkelio stotis Skaudvilėje. Medinis Skaudvilės geležinkelio stoties pastatas stovėjo Tauragės gatvėje, priešais valsčiaus pastatą (šiandiena Skaudvilės policijos nuovada).
Vėliau karinės vadovybės įsakyta pratęsti karo lauko geležinkelį iki Kelmės (78 km), o liepos 19 d. buvo atidarytas judėjimas visame ruože. Čia per dieną vidutiniškai pastatyta po 1,1 km siaurojo geležinkelio. Lauko geležinkelio pastatymui medžiaga buvo paruošta iš anksto ir birželio 19 d. pristatyta į Lauksargius.
Stiprūs ir nepaliaujami lietūs trukdė dirbti žemės darbus, kurie ir taip buvo suvaržyti, nes dėl blogų kelių, kariuomenės ir transporto dalys labiau naudojosi nauju geležinkeliu, negu paprastais keliais; žinoma, pylimų paruošimui nuolatos reikėdavo papildomų darbų, kas atimdavo daug laiko. Naujos lauko geležinkelio linijos pervežimo pajėgumas laikotarpiais siekdavo iki 1.500 tonų per dieną.
Tų pačių 1915 metų naktį iš gruodžio 8 į 9 dieną staiga pakilęs Jūros upės vanduo labai sugadino kai kurias geležinkelio tilto atramas ir iškėlė rėmines krantines atramas, pastatytas ant upės krantų, todėl judėjimas per tiltą buvo nutrauktas. Tilto atstatymui labai trukdė aukštas upės vanduo ir smarkus ledų ėjimas, todėl teko padaryti apeinantį kelią, kad būtų galima pasinaudoti kaimyninio plento paprastu tiltu (karo veiksmuose Tauragėje XIX a. statytas metalinis tiltas rusų buvo susprogdintas, o jo vietoje pastatytas laikinas medinis tiltas).
Gruodžio 14 d. judėjimas vėl prasidėjo, bet, dėl nepaliaujamo lietaus ir greito sniego tirpimo, 1916 m. sausio 7 d. visur pakilo vanduo, ir lauko geležinkelis daugumoje vietų buvo sugadintas. Didžiausias sugadinimas įvyko prie Batakių, kur išsiliejusi Ančios upė išplovė 120 m ilgio ir 3 m aukščio pylimą.
Platusis geležinkelis
Vokiečiai siaurojo geležinkelio neremontavo, o 1916 m. nutiesė plačiojo geležinkelio atšaką Lauksargiai–Tauragė–Šilėnai (prie Radviliškio), kurią prijungė prie 1875 m. nutiesto Tilžės–Klaipėdos geležinkelio atšakos su Radviliškiu, Šiauliais, Panevėžiu ir Latvijos miestais. Užėmusiai kaizeriniai vokiečių kariuomenei Lietuvą, geležinkeliai buvo labai reikalingi, kad galėtų aprūpinti fronto dalinius amunicija bei maistu. Todėl karinė vadovybė ėmė sparčiai tvarkyti geležinkelius, perkalti juos į 1435 mm pločio vėžę ir tiesti naujus.
Vokiečiai atstatė geležinkelius ir patys juos tvarkė, nes kartu su besitraukiančia rusų kariuomene išvyko visi geležinkelių specialistai. Sunkiausius darbus geležinkelyje atlikti varydavo vietinius gyventojus, karo belaisvius. Tuomet geležinkeliuose dirbo apie 21 tūkst. žmonių.
Lauksargių-Šilėnų geležinkelis (124,4 km) buvo atiduotas eksploatuoti 1916 m. birželio 20 d. Tiesiant geležinkelį, dažnai, ypač žiemą, buvo vengiama pilti kelio pylimą, vietoje jo statytos medinės estakados. Tada buvo pastatytas laikinas 42 m aukščio ir 670 m ilgio medinis tiltas per Dubysos upę ties Lyduvėnais. Vėliau šis tiltas pakeistas geležiniu ant betono atramų. Naująjį Lyduvėnų tiltą pradėta statyti 1916 m. rudenį, o atiduota eksploatuoti 1918 m. gegužės 17 d.
Platusis geležinkelis buvo tiesiamas nuo Lauksargių ir tiesiamas jau ne prie plento, o atokiau nuo jo. Prieš tai nutiestas siaurukas buvo naudingas įrankiams ir statybos medžiagoms privežti naujai plataus kelio statybai. Tam tikslui nuo siaurojo geležinkelio, Gerviečių kaime, buvo nutiesta atšaka ir Eidintų kaime sujungta su tiesiamu plačiuoju geležinkeliu. Vėliau šioje vietoje buvo įrengta Batakių geležinkelio stotis. Rengiamo kelio pagrindinė stotis buvo statoma Tauragėje.
Naujai statomas plačiojo geležinkelio kelias miestą aplenkė iš pietų, tad pietinėje miesto dalyje buvo pastatyta nauja geležinkelio stotis. Pirmojo pasaulinio karo metais vienu metu per Tauragę praėjo du geležinkeliai ir stovėjo dvi stotys. Pirmoji plačiojo geležinkelio stotis pastatyta pietinėje Tauragės dalyje (dabar Stoties ir Tremtinių kelio gatvių kampas, priešais vėliau pastatytą „Maisto“ fabriką). Neatsitiktinai gatvė, prie kurios pastatyta nauja geležinkelio stotis, pavadinta Stoties gatve.
Vėliau, pastačius dabartinę geležinkelio stotį, gatvės pavadinimas nieko bendro neturėjo su geležinkelio stotimi, o žmonių atmintyje išdilo stoties buvimo faktas. Dar 1937 m. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė: ...Stoties gatvėj, tauragiečiai nesupranta, kodėl gatvė, kuria galima susisiekti su „Maisto“ fabriku, pavadinta Stoties gatve. Atrodo, visais atžvilgiais būtų labai tikslu Stoties gatvę pavadinti „Maisto“ gatve. O su geležinkelio stotimi miestas susisiekia Jurbarko gatve. Atrodo keista, bet taip yra. Mėgsta pajuokauti, žmonės sako, kad Stoties gatvė tiksliausia būtų pavadinti Lentpjūvės gatve, nes ji eina viduriu lentpjūvės. Vienoj pusėj gatvės lentpjūvė, kitoj pusėj jos rąstų ir lentų sandėliai...
Naujosios Tauragės geležinkelio stoties mazgas buvo formuojamas į pietvakarius nuo stoties pastato (šiandiena čia stovi geležinkelio stotis). Garvežiams, garo mašinomis varomiems lokomotyvams, reikalinga daug vandens. Formuojamas geležinkelio mazgas buvo arčiausiai prie neišsenkančio vandens telkinio – Jūros upės. Tad ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, be to, per šią vietą praėjo kelias iš Tauragės į Jurbarką.
Sprendžiant stočiai vandens tiekimo problemą, vokiečiai prie Jūros upės pastatė vandens siurblinę (dar šiandiena ši vieta vadinama siurbline) ir iki geležinkelio mazgo nutiesė vandentiekį, pastatė vandens bokštą. Taip buvo išspręsta vandens pateikimo problema. Šia vandens magistrale buvo naudojamasi iki geležinkeliu riedėjo garvežiai.
Lietuvai atgavus valstybingumą, 1919 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausybė iš Vokietijos perėmė Lietuvos geležinkelių tinklą. 1925 m. buvo parengti Tauragės geležinkelio stoties ir ją aptarnaujančių pastatų – dirbtuvių su sandėliu, komercijos agentų bagažinės su gaisrine ir tualetų – projektas.
Pastatą, tuo metu vadintą keleiviniu namu, projektavo žymus to meto architektas ir inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Jo savitas braižas ryškus ir kitų to meto geležinkelio stočių architektūroje (Marijampolės, Didžiųjų Šelvių ir kt.). Tai puošnūs, didingi, skoningai dekoruoti pastatai. Dviejų aukštų, simetriškos kompozicijos Tauragės stotis suprojektuota remiantis klasikinės architektūros tradicija.
Stoties viduje per du aukštus įrengta erdvi, santūriai dekoruota keleivių salė; išliko ir buvusio restorano patalpa. Antrame aukšte buvo įrengti penki butai stoties tarnautojams. Keleivių pastato projektas nebuvo pilnai įgyvendintas. 1938 m. vyko Tauragės geležinkelio stoties rekonstrukcija, buvo išplėsta stoties teritorija, pravesta daugiau bėgių linijų, numatytos anglių, malkų, durpių saugyklos.
Nors šiandiena neišliko Tauragės stoties bendrojo mazgo elementų: vandentiekio bokšto ir kitos įrangos, semaforų, rampų, išsklaidyti, transformuoti buvę sandėliai. Tačiau išlikę elementai yra svarbus kraštovaizdžio akcentas. Stoties keleivių pastatas, išlikę statiniai turi istorinę, techninę, technologinę ir architektūrinę vertę. 2004 m. Tauragės geležinkelio stotis įrašyta į Respublikinį kultūros paveldo statinių registrą.
1940 m. Lietuvos geležinkeliai atitiko europinį lygį. Savo lygiu neišsiskyrė ir Tauragės krašto geležinkelis. 1930 m. „Trimitas“ apie Tauragės geležinkelio stoties tvarkaraščius rašė: nuo gegužės 1 d. pradėjo veikti naujas, žymiai pakeistas, traukinių tvarkaraštis. Nuo tos dienos prasidės tiesioginis susisiekimas tarp Berlyno ir Maskvos per Karaliaučių, Tilžę, Pagėgius, Tauragę, Radviliškį, Obelius ir Daugpilį. Tad iš Tauragės, naudojantis Pirmojo pasaulinio karo metais nutiesta geležinkelio jungtimi tarp Rytų ir Vakarų geležinkelio magistralių, buvo galima nuvykti, ir į Maskvą, ir į Karaliaučių, Berlyną. 1939 m. buvo numatyta tiesti Kazlų Rūdos-Jurbarko-Tauragės geležinkelį.
Deja, 1940 metų įvykiai sukliudė šį darbą. Ši mintis išlikusi ir šiandiena Beveik prieš penkerius metus LR Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, kurio sprendiniuose numatyta krašto reikšmės geležinkelio linija Pilviškiai-Šakiai-Jurbarkas-Tauragė (Pilviškių miestelis yra Vilkaviškio rajone prie geležinkelio Kaunas-Kybartai). Realizavus šią idėją, Tauragė geležinkeliu būtų sujungta ir su Pietų geležinkelio magistralėmis.
Edmundas MAŽRIMAS
