5 valanda ryto, degalinė, kava. Taip prasideda savanorių, gelbėjančių šunis Ukrainoje, diena. Prieš akis – kelios valandos kelio. Savanoris Ruslanas ne tik vairuoja savanorių mikroautobusą, bet gali sutramdyti net agresyviausią šunį.
„Man šuo nukando kelis pirštus. Tai buvo Vidurio Azijos aviganis ir jis tai padarė taip greitai, kad net nustebau. Agresyvus šuo, geras šuo, didelis šuo, mažas šuo... Nėra jokio esminio skirtumo. Tiesiog reikia suprasti niuansus. Kai kuriuos šunis paimame ant rankų, kai kuriems šunims reikia tvarstyti snukius“, – pasakojo savanoris gelbėtojas Ruslanas Gorbalas.
Per visą karą savanoris tokiu tikslu keliavo kelis šimtus kartų, tad ši diena jam nėra išskirtinė.
„Per apšaudymą kas nors žūsta, kas nors sužeidžiamas ir perkeliamas, nuvežamas į ligoninę gydymui. Kiti nenori laukti tokios baigties, išsikelia patys. Tačiau ne visi gali su savimi pasiimti savo gyvūnus“, – sakė R. Gorbalas.
Todėl fronto zonose yra daug apleistų gyvūnų. Sunku surinkti visus – juos reikia kažkur paskirstyti. Patys ukrainiečiai gyvūnėlių iš fronto zonų ieško socialiniuose tinkluose.
„Suorganizavau grupę „Gyvūnai. Toreckas“ ir pradėjau rašyti į vietines grupes, kuriose yra apleistų gyvūnų. Prašau žmonių siųsti apleistų ar kiemuose su grandinėmis prirakintų gyvūnų nuotraukas su aprašymu“, – apie sukurtą sistemą pasakojo savanorė Irina.
Savanoriai šįkart vyko į nedidelį Torecko miestelį, esantį už poros dešimčių kilometrų nuo okupuotos Horlivkos netoli Donecko, ir už kelių kilometrų nuo fronto linijos. Tai – Bachmuto rajonas. Gyvenvietės negalima pavadinti sunaikinta, tačiau pastaraisiais mėnesiais rusai bando tai padaryti.
Atvykę į miestelį savanoriai pradėjo rinkti šunis. Torecko gyventojos Olgos šeima aviganę Lindą priglaudė prieš Naujuosius, bet turėjo atiduoti.
„Čia sunku ją pamaitinti. Gyvename bute. Dėl karo turime ją atiduoti“, – tikino Olga.
Paliktų šunų šeimos jau laukia ten, kur gyvenimas gerėja, nes okupantai išvaryti – Irpinės miestelyje netoli Kyjivo.
Gyvūnų evakuacija – tai ne tik gyvūnų gabenimas. Žmonės atsisveikina su keturkojais, kuriais rūpinosi ištisus mėnesius. Jie nuoširdžiai dėl jų nerimauja.
Pasak kitos savanorės, Svetlanos, per apšaudymus gyvūnai dažnai išgyvena dėl geros intuicijos ir instinktų. Ji evakuoja šunis iš fronto linijos, Družbos kaimo.
„Turiu šunį, kuris buvo per metrą nuo sprogimo, jo būda sudužo, bet jis gyvas ir sveikas. O kitas, mes jį net vadiname „Emčesniku“, tiksliai žino, kada atskrieja raketa ir slepiasi. O kai atskrieja, savo judesiais ir lojimu net parodo skrydžio trajektoriją“, – apie raketas atpažįstančius šunis pasakojo Družbos kaimo gyventoja Svetlana.
Toliau – „Niujorko“ gyvenvietė. Skambus pavadinimas, kaip ir gyvenimas šioje vietoje – periodiškai girdėti sprogimai, nes gyvenvietė netoli fronto. Todėl sunku atskirti, ar puolama gyvenvietė, ar pozicijos už jos ribų.
„Vienu metu padėtis regione pablogėjo. Keliaudami gelbėti šuns, išgirdome du galingus sprogimus. Atvykę pamatėme juodus dūmų debesis, o tai reiškė, kad turime kuo greičiau gelbėti šunį ir pasišalinti“, – kalbėjo žurnalistas Artemas Listopadas.
Atvykus į Dnipro miestą savanoriai išskirstė gyvūnus į skirtingus mikroautobusus. Iš čia jie keliaus į įvairias Ukrainos vietoves, kur jų laukia nauji šeimininkai.
Daugiau detalių rasite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
