Pro aukštųjų Vilniaus rūmų plyšius prasiskverbė elitiniai šnibždesiai, kad pagaliau ir šiuolaikiniai lietuviai pri(si)pažins prisidėję prie antrosios pasaulyje (po JAV) konstitucijos sukūrimo. Britai, žinoma, dėl to neverks, nors ir dabar neturi konstitucijos.
Per elektroninę erdvę nuskambėjo teleminėjimo aidai, suvieniję bendrai šventei Lenkiją ir Lietuvą. Tiksliau- Varšuvos ir Vilniaus elito balsus. Įvykis nei eilinis, nei vienareikšmis. Viena vertus, Lietuvos istorikams Gegužės 3-sios Konstitucijos lietuviškosios savybės nėra jokia naujiena. Taip, XVIII a. pabaigos LDK demokratiniai sluoksniai gliaudė ambicingus ir anuomet revoliucinius konstitucingumo kazusus. Taip, būtent tada lietuvių ir lenkų politiniai galvotojai klojo pamatus šiuolaikinės demokratijos raidai, kuri be gailesčio buvo sustabdyta Abiejų Tautų Respubliką pasidalijusių monarchijų- Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Tai žinoma vidurinės mokyklos mokiniams.
Tad kur tas šuo pakastas, gali pagalvoti atokiau nuo Vilniaus rūmų apsigyvenęs šiandienos lietuvis. Jis pripratintas prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos įvadinės dalies teiginio, kad dabartinė Lietuva yra ta pati valstybė, kurią sukūrė karalius Mindaugas, ir kuri iki šiandienos visaip keitė savo dydį, suverenumo laipsnį, etninę sudėtį ir valstybinę santvarką. Tačiau viskas, kas čia dėjosi, išskyrus švedų ir rusų puolimus bei padarytas žalas, buvo pačių lietuvių (anuomet piliečių bajorų) rankų, galvų ir liežuvių darbas. Polonizacijos jiems taip pat niekas per prievartą nebruko, kaip ir prancūzų kalbos šnekėtis aristokratiškuose salonuose.
1791 metų gegužės 3 d. lenkai ir lietuviai priėmė Konstitucijos aktą, kuris atvėrė vartus demokratinėms permainoms, bet galutinai ardė Liublino unijos tvarką. Rudeniop lietuviai atsikvošėjo, sugrąžindami saugiklius ir savo istorinio atskirumo srityje. Viską kartu sudėjus, tai buvo iškili teisinė fikcija, kadangi nusilpusios valstybės palikimą žemėlapyje jau galutinai dalijosi išbadėję kaimynai. Tie kilnūs teisiniai aktai nebuvo įgyvendinti. O teisinė fikcija virsta teisine tikrove tik įsiviešpatavusi tautos gyvenime. Taip būtų pasakęs Mykolas Riomeris.
Tačiau šiandieniniam lietuviui nėra paprasta susigyventi su visu sudėtingu senosios LDK paveldu. Ir tie lenkiškai kalbantys bajorai, skelbęsi didžiaisiais Lietuvos patriotais, ir valstiečius darbais užvertę dvarai dvareliai, ir ne lietuviškai surašytos knygos – visa tai nelengvas nešulys dabarčiai. Mat (pakartosiu Česlovo Milošo mintį) XIX a. pabaigoje lietuviai iš politinės civilizacijos subjektų atgimė į filologijos produktą. Lietuviškumo turinys keitėsi, o istorinis paveldas svetimėjo. Pridurkim, kad per XX a. okupacijas tas mūsų etnokultūrinis nacionalizmas buvo bene vienintelis išsigelbėjimo būdas. Tačiau tapus savos valstybės šeimininkais pilietinė tradicija vėl užgriūdavo it sunki girnapusė. Taip buvo Pirmosios Respublikos metais, taip yra ir dabar.
Kadaise Vaclovui Biržiškai buvo nelengva įrodinėti, kad Lietuvių kariuomenės daliniai gali būti vadinami LDK etmonų vardais. Bet įrodė. Šiandien einame toliau- imame kelti Gegužės 3-sios Konstitucijos savasties idėjas. Kaip bus dabar? Prisipažinsiu, kad nematau nieko blogo tame, kad lietuvių politinei sąmonei skaidrėjant, mes pajėgiame įsisavinti vis labiau sofistikuotus LDK paveldo gabalus. Kita vertus, šiandienos politiniam elitui ir jį aptarnaujančiai akademinės bendruomenės daliai arogantiškai ignoruojant masinių įpročių ir masinės sąmonės reiškinius, t.y. skubant, galima prisvilinti labai daug blynų. Kažkas kažkur valstybiškai pasitarė dėl vėliavos, kažkas kažkur kone įstatymais nusprendė įtvirtinti istorijos interpretacijas, dėl kurių ginčijamasi.
Bet jei ko nors, susijusio su konstitucija griebėsi Seimas, tai visko galima tikėtis. Priimant Europos Konstituciją tai buvo įrodyta. Tik neapsirikime, kad priėmus dar vienos šventės įstatymą, jis akimirksniu nušvies dabartinių lietuvių atmintį ir širdis. Tai, ką reikia kantriai ir tauriai daiginti istorinėje sąmonėje, negali būti daroma drūta, bet atžagaria valdžios ranka. Žmonių tapatumas, istorinė sąmonė ir vaizduotė yra inertiškas dalykas. Neužmirškime, kad toje vaizduotėje dar neišdilęs ir Stalino saulę atnešęs 1940-jų „liaudies“ seimas.
