Kopijuodami Vakarų šalis pasidarėme, kad apie savo artimojo ligą iš medikų nieko nesužinosi. Tačiau visiškai užmirštas privatumas vaistinėse – jose pirkdami vaistus apie savo ligas informuojame visus aplinkinius.
Kaimynystėje gyvenantis mano bičiulis automechanikas Vidas Pauliukaitis (šios istorijos veikėjų vardai ir pavardės pakeistos) save laiko du kartus nukentėjusiu nuo sveikatos reformos.
Iki šios vasaros Vidas tyliai ramiai gyveno gretimame daugiabutyje su žmona ir sūnumi Arūnu, kuris, kaip dabar visose šeimose nutinka, yra suaugęs vaikas. Mat A. Pauliukaičiui šiemet sukako aštuoniolika ir vaikinas formaliai tapo pilnametis. Tačiau tik formaliai, nes iki šiol mokėsi dvyliktoje klasėje, tad tebėra išlaikytinis.
Šis „vaikelis“, pasibaigus abitūros egzaminams, su kitais klasės „vaikais“ nutarė atsipalaiduoti – na, išgerti. Net ir proga pasitaikė puiki – tėvai susiruošė į Pasvalį pas Vido brolį atšvęsti pastarojo gimtadienį. Šeštadienio popietę tėvams išvykus, Arūnas slapta iš stalčiaus paėmė tėvų sodo namelio raktus. Palaukęs, kol į jo kiemą atburzgė automobilį jau turintis turtingesnių tėvų sūnelis, išvyko su klegančia kompanija tikėdamasis, kad kitą dieną namo grįš anksčiau už tėvus ir jie nieko nesužinos.
Pernakt kankino nežinia
Ir tėvai būtų nesužinoję. Bet pačiame pokylio įkarštyje jiems paskambino iš policijos ir ėmė teirautis apie sūnų. Kai tėvas sunerimęs paklausė, kas gi nutikę, pareigūnai kažką numykė apie nelaimingą atsitikimą, ramino, kad nieko rimta, siūlė nesijaudinti.
Kaip nesijaudinsi! Tėvas drebančiomis rankomis surinko Šiaulių ligoninės telefono numerį.
„Taip, Arūnas Pauliukaitis tikrai atvežtas, tačiau negavę jo sutikimo, telefonu apie paciento būklę neinformuojame, – pareiškė atsiliepusi ligoninės priėmimo skyriaus darbuotoja. Nei geruoju, nei piktuoju nepavyko jos įtikinti pranešti apie sūnaus būklę.
Akimirksniu prasiblaivę sutuoktiniai būtų nedelsdami lėkę namo, bet V. Pauliukaitis – išgėręs, o jo žmona Angelė – nevairuoja. Pačiupusi „mobiliuką“ moteris surinko kaimynės Nijolės iš gretimo namo telefono numerį – gal ji ką girdėjusi. Nijolė, visi žino, yra pirmoji daugiabutyje liežuvininkė. Ji senokai niekur nedirba, tik trankosi po ligonines ieškodama ligų, o visą kitą laiką kiurkso prie lango, todėl viską mato ir girdi.
Gyvybė svarbiau už pasturgalį!
„Žinau, kaip nežinosiu, – Nijolė apsidžiaugė gavusi progą paliežuvauti. – Jūsų Arūnėlis išvyko su mašina, kurioje, mačiau, buvo merginų trumpais sijonėliais. Viskas aišku – vyrukai išgėrė ir jas išprievartavo, antraip policija neieškotų. Į ligoninę, sakot, išvežė? Matyt, patikrinti dėl venerinių ligų!“
Naktį beveik nemigę, Pauliukaičiai kitą rytą namo išskubėjo nuo ankstaus ryto.
Tėvai sūnų namie rado gyvą sveiką. Na, beveik sveiką – tik susiūta kakta. Išaiškėjo, kad abiturientų kompanija ramiai išgėrė sode. Pritrūko, ėjo į parduotuvę, sutikę tokius pat neblaivius, susimušė. Arūnui kliuvo pagaliu, tai teko vežti į ligoninę siūti žaizdelės.
Tėvams nervai atlėgo, bet patirtas stresas nepraėjo be pėdsakų. Prie A. Pauliukaitienės priklibo kažkokia infekcija. Kai dabar taip nurėžtos išmokos už sirgtas dienas, Angelė ėjo į darbą negaluodama, kol atgulė ant patalo. Iškviesta gydytoja, įtarusi plaučių uždegimą, išrašė labai stiprių antibiotikų. A. Pauliukaitienė purtėsi – nuo antibiotikų jai neretai įsimetanti pienligė. Vyrams nereiktų žinoti, kad pienligė – tai toks intymus moterų susirgimas, kai tam tikroje intymioje vietoje labai perši ir degina... Tačiau medikė buvo neperkalbama – kas svarbiau, gyvybė ar pasturgalis?
„Vyrai – tikri kuiliai!“
Antibiotikų iš artimiausios vaistinės parnešė Vidas. Kartu nusipirko ir vazelino, nes darbe krapštant tepaluotus variklius skirsta rankos.
Žmona vaistais mikrobus įveikė lyg mūsiškiai kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet gyvatė pienligė iš tikro prikibo. Teko Angelei po sunkios darbo dienos užsukti į vaistinę tam tikrų žvakučių. Namo A. Pauliukaitienė ėjo su ta pačia Nijole – ją, nuolatinę vaistinių klientę, sutiko vaistinėje perkančią širdies lašus.
„Nebijok, Angele, kam nepasitaiko. Prisiekiu, aš niekam neprasitarsiu apie tavo vyro tau užneštą tą negražią venerinę ligą, – Nijolė kaimynę Angelę ramino tokiu tonu, jog nebuvo nė menkiausios abejonės, jog „sensacija“ bus išplatinta dar tą pačią dieną. – Anądien vaistinėje stoviu eilėj ir girdžiu, kaip tavo Vidas, vyras sveikas kaip jautis, perka tokius stiprius antibiotikus. Tikri kuiliai tie vyrai, štai dabar tu turi su tomis žvakelėmis turi kankintis. Gerai padarei, kad žvakelių ėmei, nes vazelinas ten tikrai nepadės... Ar jau ištardei, kur jis tą gonorėją pasigavo? Jaučiu, ne mūsų name, antraip būčiau ką nors girdėjusi. Tai ar taviškis prisipažino, kas ta kalė? Na, pasakyk, prisiekiu, tylėsiu kaip kapas! Tai kas ta kekšė, a?“
Liežuvininkė – blogiau už radiją
A. Pauliukaitienė bandė aiškinti, kad tai ji sirgusi plaučių uždegimu, bet pastebėjusi pašaipias ugneles Nijolės akyse, liovėsi bergždžiai vargusi.
„Ta liežuvininkė dabar ištrimituos sensaciją lyg per radiją, – dar liūdnai pagalvojo. – Bet ne, radijo ne visi mūsų name klausosi...“
Kad įsitikinčiau, kaip vaistinėse saugomas privatumas, o kartu patikrinčiau, kaip veikia naujieji monitoriai, rodantys pigesnius vaistus, išsiruošiau į kelias vaistines Šiaulių centre.
Vaistinės išgražėjusios, daugelis aprūpintos kondicioneriais. Kodėl gi ne, kai kremas nuo saulės kainuoja brangiau už daugelio atostogas. O širdies lašeliai, kurie sovietmečiu buvo parduodami po kelias kapeikas, šiandien kainuoja tiek, kad padavęs dešimtinę ne ką grąžos begausi. 100 gramų hematogeno vaikui patuštins kišenę kaip suaugusiajam pietūs. Apžiūrinėdamas vitrinas svarstau, kas daugiau – vitaminų kaina mėnesiui ar bedarbio pašalpa...
Vaistinė – ne bankas
Šiaulių pėsčiųjų bulvaro viduryje ant suolelio prie vaistinės aptinku verkiančią 82 metų šiaulietę Eleną.
„Kaip man išgyventi? – kūkčioja vieniša senutė, visą gyvenimą lenkusi nugarą prie paltų siuvimo mašinos buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate. – Juk iš sumažintos 580 litų pensijos reikia pirkti vaistų už 260 litų! Kaip iš likusių gyventi, nors jau ir gyventi nebesinori...“
Visose aplankytose vaistinėse radau dvi naujoves – ne tik monitorius prie kasų, bet ir tokius pat, kaip bankuose, užrašus ant grindų, nurodančius, kur laukti kitiems, kol vaistininkė aptarnauja klientą. Tačiau bankų salės – didžiulės, po jas vaikšto apsaugininkai, nurodantys nekantriesiems atsitraukti iki užrašo. Vaistinėse užrašai ant grindų niekam nerūpi, eilė grūdasi prie kasos lyg autobuse. Nori – laukdamas per petį skaityk priešais stovinčiojo receptus, patinka – tyrinėk kompensuojamųjų vaistų knygeles, kurias beveik visi pirkėjai iš anksto atvertę pasideda ant prekystalio. Be to, mokant pinigus perkamų vaistų pavadinimas visiems šviečia ir kasos aparato ekranėlyje – tik netingėk skaityti, kas kuo gydosi.
Saugiausia, kai nėra pašalinių
Antra naujovė – monitoriai, kuriuos sugalvojo neilgai valdęs ministras A. Čaplikas. Atrodytų, idėja puiki – perkant monitorius parodo visus analogiškus vaistus, nuo pigiausio iki brangiausio. Aplinkiniai irgi gali domėtis, kuo gydytis.
Tačiau monitoriuose visą pusvalandį stebėjau vien vaistų reklamą. Pirkėjai, net keista, naujove visiškai nesidomi – jie arba žino, kokių vaistų nori, arba pasitiki vaistininkės žodžiu.
Man kilo įtarimas. Paprašiau vaistininkių parodyti, kaip veikia sistema. Viena vaistinininkė monitorių įjungė, o kitoje vaistinėje... nesugebėjo. Kad ir kiek ta pagyvenusi moteris barškino klavišais, ekrane kaip švietė „komplekso širdžiai“ už triženklę sumą reklama, taip švietė. Vaistininkė ėmė teisintis, kad liepą monitorių valdymo programa pakeista, o ji – pirma diena po atostogų.
Šiaip ar taip, vaistininkė nepaneigė, kad jei susirgai intymia liga, geriau išlauk, kol vaistinėje nebus žmonių, arba medikamentų prašyk vaistinininkei į ausį.
Sigitas STASAITIS
