Praėjo metai po Šiaulių rajono Baužų kaimo gyventojos Rūtos Jankutės mirties, o jos mamos Berutės Jankienės širdies žaizda nesitraukia. Gedinčią motiną iš proto varo mintis, kad Vokietijos Melle mieste kilęs gaisras, kuriame sudegė jos 20-metė dukra, galėjo būti sukeltas tyčia, slepiant nusikaltimo pėdsakus.
Pagalbos šauksmas
Dvejonių ir nežinios iškankinta moteris kreipėsi į Šiaulių rajono policiją su prašymu padėti sužinoti, nuo ko mirė jos dukra: į lietuvių kalbą išversto R. Jankutės mirties liudijime pažymėta, jog „mirties priežastis nenurodyta“.
B. Jankienė policijai raštiškai pateikė daugybę faktų, kurie jai kelia abejonių dėl dukters mirties. Versija, jog mergina sudegė, motina netiki.
Šiaulių rajono policija „Šiaulių kraštą“ informavo, kad, remiantis B. Jankienės pareiškimu, Vokietijos teisėsaugai artimiausiu metu ketinama išsiųsti teisinės pagalbos prašymą dėl tragiško įvykio aplinkybių ir tyrimo išvadų pateikimo.
Turimais duomenimis, R. Jankutė žuvo pernai, gegužės 14-osios rytą, po dešimtos valandos. Tądien merginos kraštietės draugės sutuoktinio tėvų namo trečiajame aukšte Vokietijoje, Melle mieste kilo gaisras. Ir nors tuo metu namuose buvo daugiau žmonių, išsigelbėti nepavyko tik Rūtai. Tokią merginos žūties versiją šiandien žino jos tėvai.
Slogios žinios apie dukters žūtį B. Jankienė neišgirdo tiesiogiai iš Vokietijos. Ji motinai perduota iš lūpų į lūpas. Tik gerokai vėliau susisiekusi su Rūtos drauge, pas kurią dukra glaudėsi, motina iš jos sužinojo šokiravusią žinią, esą Rūta sudegė būdama visiškai girta.
Kitu skambučiu žuvusiosios artimiesiems buvo paaiškinta, kad pas Rūtą naktį prieš tragediją esą svečiavęsis draugas, kad jie gėrę alkoholį, girta Rūta norėjusi parūkyti, įžiebusį žiebtuvėlį ir užsidegusi.
Dukters draugė, anot B. Jankienės, jai telefonu iš Vokietijos tvirtino pati kremuosianti Rūtos palaikus ir parvešianti juos į Lietuvą. Tačiau motina uždraudė ką nors daryti, dukrą parsivežti ji norėjo pati.
Dėl nesuprantamų priežasčių kiekvienu skambučiu į Lietuvą Rūtos žūties versijos, anot motinos, vis buvo keičiamos.
Anksčiau dukters draugė B. Jankienei sakiusi, jog mergina užsidegė nuo žiebtuvėlio, netrukus ėmė tvirtinti, kad vienas iš jos, draugės, sūnų į kambarį prileidęs dujų, Rūta užsirūkiusi ir sukėlusi gaisrą.
Dar vėliau motinai buvo bandoma įteikti, kad gaisrą sukėlė į kambarį, kuriame Rūta miegojo, trenkęs žaibas. Kitąkart tėvai sužinojo esą prieš gaisrą mergina buvo blaivi, bet nebespėjo išsigelbėti.
Dukterį praradusiai motinai akis atvėrė ir tuo pačiu daugybę dvejonių sukėlė vokietis, minimos draugės sutuoktinis. Jis telefonu išsitarė, kad prieš tragediją Rūta buvo blaivi, kad jokios perkūnijos nebuvo, o dujų sistema net nesukonstruota.
Kone kasdien kaitaliotos tragedijos aplinkybės B. Jankienei atrodė viena už kitą neįtikinamesnės.
Motina sako, kad jos duktė niekada nerūkiusi, nevartojo svaigalų.
Tikslas — gimimo liudijimas
Norėdami gauti tikslesnių žinių apie kilusį gaisrą ir tragediją R. Jankutės artimieji informacijos ėmė ieškoti internete.
Iš Vokietijos spaudos pavyko sužinoti, kad „sudegusios lietuvės kūnas išvežtas į Berlyną ekspertizei“.
Trys dienos po tragedijos Šakynos seniūnijos darbuotojai paskambinta ir pranešta, kad palaikus jau galima pasiimti, esą tereikia faksu atsiųsti R. Jankutės mirties liudijimą.
Tačiau po dienos artimieji sužinojo, kad tai buvęs dar vienas melas — Vokietijos spauda informavo, kad palaikai tebėra neatpažinti, esą tam bus daromas DNR.
Nujausdami negerą žuvusiosios artimieji susisiekė su Lietuvos ambasados Vokietijoje darbuotojais ir paprašė niekam neleisti atsiimti dukros. Čia sužinojo dar vieną melą — ambasadoje minima draugė save įvardijusi Rūtos seserimi.
Praėjus beveik savaitei po tragedijos, pasak B. Jankienės, ją Baužų kaime aplankė minėta draugė. Po trumpo jos pokalbio su stikliuko nevengiančiu B. Jankienės sūnumi, žuvusiosios broliu, šis netikėtai pareiškė išvažiuojantis parsivežti sesers palaikų.
Apgirtęs baužiškis sėdo į viešnios automobilį ir kartu išpūtė į Vokietiją. Vėliau vyras prisiminė, jog prie Lenkijos sienos jo pasiteirauta, ar jis paėmė žuvusios sesers gimimo liudijimą. Brolis liudijimo neturėjęs, todėl buvo parvežtas atgal.
Palaikai — kapinių sandėliuke
Gegužės 25 dieną B. Jankienė sulaukė Lietuvos ambasados Berlyne darbuotojų žinios, kad palaikus galima pasiimti.
Po dienos palaikų pervežimo bendrovės automobilis jau stovėjo Melle mieste.
Motina tą dieną prisimena taip tarsi ji būtų buvusi vakarykštė. Melle miesto policijos komisariate paimta jos seilių DNR. Mama informuota, kad dukros palaikai yra sudegę neatpažįstamai, o tai, kas dar liko, sudėta į geležinį karstą, kuris neatidaromas.
Šokas moterį ištiko sužinojus, kad dukters palaikai saugomi ne, kaip buvo pranešta,Oldenburgo mokslinių tyrimų institute, o vienų kapinių teritorijoje esančiame pastate. Ir geležinio karsto, anot motinos, nebuvo.
Važiuojant pro kitas miesto kapines, B. Jankienė išgirdo dar vieną šoką sukėlusią dukters draugės mintį, esą, jei ji Rūtos palaikų nebūtų pasiėmusi, mergina būtų palaidota „štai ten“.
„Nustėrau pamačiusi, kad plotas, kurį man parodė, buvo nukastas, akivaizdu, ruoštasi laidotuvėms. Betgi nebuvo net minties Rūtą laidoti Vokietijoje, — su ašaromis akyse kalbėjo gedinti motina. — Mes tik laukėme leidimo pasiimti palaikus.“
R. Jankutė buvo pašarvota gimtinėje, Šiaulių rajone, Žarėnų bendruomenės namuose.
Planai –prisiminimuose
Šiandien B. Jankienė sako netikinti, kad dukters mirtis — nelaimingas atsitikimas, per daug mįslių ir nesutapimų jai pateikta.
Moteris iki šiol nesulaukė ir DNR tyrimo rezultato.
Nežinios ir netekties iškankintos moters balsą vis užslopindavo ašaros. B. Jankienė prisimena dukrą svajojus apie būsimą gyvenimą Vokietijoje, planus čia dirbti ir studijuoti.
„Rūta išvažiavo tik apsidairyti, paviešėti, — prisimena motina. — Nespėjo net atsiimti Akmenės gimnazijos baigimo atestato. Sakė sugrįš ir padės mums susivežti šieną. Rudenį planavo Vokietijoje studijuoti veterinariją.“
B. Jankienė labai nenorėjo, kad dukra neišvažiuotų, maldavo ją likti Lietuvoje.
Edita KARKLELIENĖ
