Apie savo kelią į fotografijos olimpą, laimę turėti šeimą, ypatingą sūnaus vardą bei mylimąją Gediminas papasakojo TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ žiūrovams.
Paklaustas, ar vis dėlto yra nefotogeniškų žmonių, fotografas tiesiog šyptelėjo.
„Nėra. Yra vieni žmonės, kuriuos nufotogrofuoti lengviau, kituos truputį sudėtingiau. Žaidžiant su šviesa, parenkant tam tikrą rakursą galima išgauti kiekvieno žmogaus individualų grožį, kad jis spindėtų. Nuotraukose reikia emocijos, kurios taip paprastai neišgausi. Nuotraukose gali pamatyti kitą moters pusę – ar glamūrinę, ar švelnią, ar seksualią“, – tikina jis.
Vyras atskleidžia, kad dažnai moterų abejones, jog ji nefotogeniška ar negraži išsklaido tiesiog pamatytas rezultatas – o tą padeda padaryti ir jo mylimoji Beatričė, kuri jau kurį laiką kartu dirba su juo.
„Tiesiog nuneši ir parodai nuotraukas, o tada ji pati supranta, kad irgi gali gražiai atrodyti. <...> Šiuo metu aš turiu antrąją pusę, kuri pati daro makiažus ir puikiai man paruošia modelius grimuodama. Man tiesiog pasisekė, nes daugelis sako, kad specialiai tokios moters ieškojau. Tikrai ne. Labai vertinu tą galimybę. Nes kai turi artimą žmogų, kuris tave pažįsta, jaučia ir tave vertina, tai tikrai labai puiku dirbti. Kartu gali su tuo žmogumi kalbėti apie grožį“, – šypsosi Gediminas.
Pažintis ir šeima
Gediminas su savo mylimąja ir sūnaus motina Beatriče susipažino darbe, o kartą, kai į ją pažvelgė kitomis akimis, prisimena iki šiol. Sykį pakvietęs ją valgyti sriubos, kurią pats pagamino, Gediminas liko sužavėtas.
„Turėjau makiažo meistrę, kuri mėgdavo daryti labai įdomius makiažus. Susitarėme, kad ji atves modelį, kuriam padarys įdomų įvaizdį. Ji atvedė Beatričę, tuo metu pasifotografavome ir viskas. Per daug nesigilinau, nes ji turi savo reikalų, o aš – savo. Tada po kelių mėnesių su ja prasilenkėme Kernavėje. Visai kitokiom spalvom ją pamačiau, susirašėme. Susitikome, buvau pagaminęs sriubos, tad pasiūliau ir jai. Man labai seksualu, kai moteris valgo. Toks sveiko žmogaus požymis.
Pavalgėme, nuėjome pasivaikščioti. Buvo keista, kad metų skirtumas didelis – jai 22-eji, man 47-eri – ir mes sutariame. Galvojau, kad nieko čia negali būti. Po daugiau kitų pasivaikščiojimų supratau, kad man labai gera su ja. Pradėjome kalbėti apie ateitį, šeimos vizijas. Supratau, kad kažką jaučiu“, – pasakoja pašnekovas.
„Per daug viskas mums sutapo. Galiausiai leidau sau daugiau – prieidavau arčiau, leisdavau sau fizinį kontaktą. Po to ji man prisipažino, kad anksčiau jautė trauką, bet to nerodė. Ech, tos moterys, – šypteli jis. – Galėtų iš karto pasakyti. Galiausiai praėjo laikas, pradėjome „burkuoti“ ir supratome, kad vienas be kito nebenorime būti.“
Fotografas laidos žiūrovams atvirai papasakos ir apie savo dvejones, nerimą ir piršlybas, kurias vainikavo puiki žinia apie į pasaulį ateisiančią atžalą.
„Pirmaisiais draugystės metais jau žinojome, kad judame link šeimos. Aktyviau viskas prasidėjo turbūt po pišlybų. Juokiausi, kad per Kalėdas pasipiršau, o sausio viduryje sužinojome apie nėštumą. Kai pamačiau vaikutį, net ašaros kaupėsi akyse. Nesitiki, kad rankose laikai gyvą žmogutį. Kaskart keičiant pampersus vis pastebiu, kad štai jis paaugo, čia išplatėjo. Dienomis jis vis kitoks. Nerealus jausmas buvo kai jis pirmą kartą nedrąsiai nusišypsojo. “
Sūnaus gimimas į Gedimino gyvenimą įnešė naujų potyrių ir jausmų, apie kuriuos jis iki šiol kalba su ašaromis. Vaikelį pora pavadino išskirtiniu vardu – Kosmosu.
„Su vardu buvo taip: kai sužinojome, kad laukiamės, vis atidėliojome. Patys niekaip nesugalvojome, nuvažiuodavome pas močiutę, ten sulaukdavome pasiūlymų, bet nei vienas netiko. Laikas bėgo, tuoj gimdyti, bet mes dar vardo neturėjome. Paskutinę nėštumo savaitę, pamenu, buvome Nidoje. Kiekviena naktis buvo tiesiog superinė – žvaigždėtas dangus, būdavo lengvi vakarėliai.
Vakarais sėdėdavome ant sėdmaišių ir žiūrėdavome į dangų, skaičiuodavome žvaigždynus. Kas antras žodis būdavo: „kosmosas, kaip gražu“. Galiausiai ir draugai pradėjo tą žodį kartoti. Pirmą kartą ir jai, ir man patiko vardas. Iš pradžių buvo keista, bandėme jį vadinti kitaip, bet nei vienas netiko. Jis tokį vardą gimdamas atsinešė“, – teigia žinomas fotografas.
Fotografijos pradžia
Labai ilgai žmonės G. Žilinską žinojo kaip vieną geriausiai apmokamą įžymybių fotografą Lietuvoje. Šiandien vyras džiaugiasi savo šeima ir uždirbtu bei vertinamu vardu fotografijos pasaulyje. Tačiau kelias į pripažinimą nebuvo paprastas.
„Mokykloje visad buvau tiksliukas – turėjau gerus pažymius, labai gerai išmaniau matematiką, informatiką. Kai atėjo paskutinis skambutis, supratau, kad vis dėlto negalėsiu užsidaryti tame kompiuterių pasaulyje tarp keturių sienų. Norėjau bendrauti, keliauti ir matyti. Buvo įdomi istorija – 13-os metų man padarė širdies operaciją, kuri mane šiek tiek sustabdė. Buvau neklaužada, padauža, bet turėjau įgimtą ydą.
5-erius metus po operacijos negalėjau normaliai sportuoti, judėti, po to apendicitas užpuolė. Tokie dalykai labai sustabdė gyvenimą, pradėjau galvoti, kodėl man visa tai nutiko. Mano pasaulio pažinimas tikrai sulėtėjo. Pamenu, kad man galiausiai padovanojo fotoaparatą. Pradėjau fotografuoti ir man tai labai padėjo pažinti pasaulį. Man viskas taip patiko, kad fotografavau viską. Labai žavėjausi fotožurnalistika“
Pradėjęs savo karjerą naujienų agentūroje, vyras galiausiai pasuko į pramogų žurnalistiką, kur tęsė savo meilę glamūrinei fotografijai.
Galiausiai jis nusprendė nuvykti pagyventi į Niujorką, jis grįžo į Lietuvą ir įsikurti savo studiją. „Nusprendžiau niekam nepriklausyti ir būti savo specialistas. Kai formuojasi tavo požiūris ir matai savo stipriąsias ir silpnąsias puses, automatiškai nori dirbti prie to, kur esi geriausias. Tada pats ir esi labiausiai patenkintas savimi“, – sakė jis.
