Europoje pavasaris, giedra. Liucernoje prie „ežero ant keturių kantonų“ žydi šilagėlės ir tulpės. Skambina varpais kaip Maironio laikais. Italas nuo Milano pasigyrė prie namo nupjovęs pirmąją žolę. Senovės muitininkų pilies prie Ženevos ežero kasoje klausia: „iš kur“? Su nepasitikėjimu vardiname Tėvynės pavadinimus įvairiomis kalbomis. Kasininkas iškart paduoda aprašymą lietuvių kalba. Dairantis po pilį aiškiai matyti, kad bėdų ši šalis patyrė mažiau – medis išsilaikęs nuo viduramžių, ugnies pėdsakų nematyti.
Iš pietų Vokietijos skrendam į Kopenhagą – nė debesėlio, visa Europa kaip ant delno. Danija pasitinka žiburiais, matosi gatvių žibintai, judantys automobiliai. Žmogaus galios stebuklas – žemėje tamsu, o aplink jo namus - pritemdyta saulės šviesa. Šviečia tiltas, jungiantis Švediją ir Europą - skandinavų pasididžiavimas.
Kopenhagos oro uostas spindi naujumu. Sunku atskirti, kuris terminalas naujas, kuris senas. Įvairialypė publika šurmuliuoja kavinėse ir parduotuvėse. Prie pagrindinio tako jauni dailūs vaikinai dalina nemokamus saldainius su oro uosto simbolika. Lauktuvėms perkam šokoladus. Mokame už tris. Kasoje pasiūlo: „ketvirtą pasiimkite dovanų – akcija“. Einame prie išskridimo vartų. Prie pasų kontrolės posto blaškosi gimtojo tipo moteris, po pasų patikrinimo nerandanti išėjimo. Šiek tiek aplamdo du postus skiriančius vartelius. Prie išskridimo vartų stovi ir daugiau tautiečių. Aiškiai matomas progresas – lietuvių ir užsieniečių skrenda jau maždaug po pusę. Likus kelioms minutėms iki išskridimo, pranešama – „Vilniuje dėl rūko matomumas 50 metrų, skrisime į Kauną, toliau veš autobusais“. Minia sušurmuliuoja, puola skambinti telefonais. Po geros valandos vis dėlto išskrendame. „Nuskrisime ir pažiūrėsime, gal pavyks nusileisti Vilniuje“ – praneša pilotas.
„Boing 737“ – pilnas, nė vienos laisvos vietos. Skrenda verslininkai, mokslininkai, gydytojai iš simpoziumų. Smagi grupelė lengvai įkaušusių moteriškių „iš radiologų vakaruškos“. „...Švitinimo dozė priklauso nuo raumenų masės, ....kai kurie prietaisai nustato indeksą, bet aš nustatau iš akies, kaip drabužių dydį parduotuvėje“, - kolegei aiškina optimizmu trykštanti moteriškė po eilinės taurės. Greta sėdintis pietų europietis nervingai muistosi – turbūt pirmą kartą į Lietuvą. „Ar leisimės Vilniuje?“, ryžtasi manęs pasiteirauti. Meniu nepasižymi išbaigtumu – dominuoja gėrimai ir užkandžiai. „Pajusk prabangą“ – indelis raudonųjų ikrų su krekeriais ir degtine.
Pagaliau už lango praplaukia Vilniaus žiburiai.
Nusileidžiame į rūko apgaubtą, tamsų oro uostą po vidurnakčio. „Išlaipinimo rankovės nebus“ – matau, kaip vietiniai puola rengtis šilčiau. Lipame į dvigubai mažesnį nei lėktuvas autobusiuką. Antro - neparūpino. Dalis keleivių lieka lauke – matyt užsieniečiai, neįgudę mūsų troleibusuose.
Atkarpa nuo autobuso iki salės primena bėgimą su barjerais (pasų tikrinimas). Prie bagažo juostos šurmuliuoja minia. Čaižiai sužviegia sirena – tuščias transporteris pajuda, po kurio laiko išspjaudamas lagaminus. Kopenhagoje oriai atrodęs rausvažandis žydas, telefonu kažkam sklandžiai rusiškai prisistatęs „David ...štein“, mikliai susiorganizuoja vežimėlį ir jau rūšiuoja savo bagažą. Atpažįstamas senų laikų įgudimas tvarkytis spūstyje, esant deficitui.
Muitininkai nuo pakylos niauriai žvalgosi į minią. Matyt prisimena laikus, kai ribodavo įvežamo alkoholio kiekį.
Minia išbėga iš oro uosto ir chaotiškai sustoja prie gatvės, kur turėtų rikiuotis taksi eilė. Tas pats rausvažandis, atėjęs beveik paskutinis, natūraliai atsistoja ten, kur būtų eilės pradžia, jei ji būtų. Gatvėje tuščia. Kažką pasitinka giminės. Vietiniai greitai išsikviečia taksi telefonu. Matyt išgirdę apie lėktuvą, pradeda važiuoti „vienintelės laimėjusios teikti paslaugas Vilniaus oro uoste taksi“ automobiliai. Stoja ne prie taksi ženklo, bet minios viduryje. Vienas klausia: „Kas į Kauną ?“. Gailiausiai atrodo užsieniečiai – akivaizdu, jog nelabai supranta, kas čia dedasi, ir kaip nuvažiuoti iki viešbučio. Nelaukiu spektaklio pabaigos – į atvažiavusį eilinį taksi susidedu lagaminus ir liepiu važiuoti. Taksistas bando prieštarauti : „Jei jūs išsikvietėt, tai turit laukti - aš vežu brangiai (užsieniečius?) “. Važiuojam mažute barškančią „Opel Meriva“, pagal spidometrą, nuvažiavusia apie 200 tūkstančių. Gal ir gerai, kad nepakliuvo užsieniečiui. Pakeliui paskambina operatorė ir iškoneveikia, kad nelaukėm „iškviesto“ tos pačios „firmos“ automobilio. Vairuotojas nežino mano gatvės - skambina kolegai, matyt naujokas. Su nostalgija prisimenu „pačio purviniausio Europoje“ Frankfurto oro uosto taksi su tvarkinga eile po stogu, mersais ir paslaugiaisiais turkais.
Pagaliau namai. Džiaugsmingai pasitinka katinas.
Įdomu, ką grįždamas iš Liucernos į Tėvynę mąstė Maironis ?
