Rinktinėje pamatysime naujų veidų
– Treneri, sveikiname gimtadienio proga. Ko užsiprašėte dovanų? Gal jau gavote?
– Ačiū. Jūs ankstyvi.
Svarbiausia ne dovanos, o tai, kad artimi žmonės, pažįstami prisimena, pasveikina. Ne tie metai, kad apie dovanas galvočiau. Smagiausia – vakare susėsti su šeima ir paminėti.
– Ką šiuo metu veikiate?
– Gyvenu Kaune ir tiesiog stengiuosi žiūrėti visas krepšinio rungtynes, kurias tik įmanoma. Daugiausia dėmesio skiriu 1999 metai gimusių vaikinų pasirodymams. Tai turbūt užima didžiąją mano laiko dalį.
– Ir kaip sekasi jūsų auklėtiniams?
– Nepasakyčiau, kad kažkas nuvilia. Gaila, negaliu matyti Arno Veličkos rungtynių. Jis žaidžia „Barcelona“ dublerių komandoje. Tačiau stebiu visus, kurie rungtyniauja Nacionalinėje ir Moksleivių krepšinio lygose. Netrukus vyks MKL finalo ketvertas, kuriame asmenybes bus galima pamatyti dar ryškiau.
Džiaugiuosi, kad treneriai labai daug dirba. Nemažai su jais bendrauju. Jie man atskleidžia krepšininkų silpnybes, stipriąsias puses. Ne kartą sakiau, kad man lengva vasarą ateiti ir visus pasiimti. Ačiū treneriams, kurie dirba visus metus.
– Galbūt rinktinėje pamatysime naujų veidų?
– Tikrai bus. Nekalbu apie galutinę rinktinę, kol kas turiu omenyje išplėstinį sąrašą. Tačiau įvardyti krepšininkų pavardes būtų neetiška. Pasakysiu tik tiek, kad yra keli vaikinai, kurie šiemet tikrai suspindėjo.
– Jūsų treniruojamos U-18 rinktinės liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis laukia Europos čempionatas Slovakijoje. Lietuvos krepšinio federacija kelia tikslą užimti 1–8 vietas. Kodėl toks didelis skirtumas?
– Čia jau federacijos prerogatyva. Tačiau yra labai gerų pavyzdžių – tarkime, Europos čempionai bosniai pernai pralaimėjo pasaulio čempionato ketvirtfinalyje. Mes šiame etape žaidėme su prancūzais, tad susitiko abi komandos, galinčios žaisti finale. Taigi ketvirtfinalis – labai slidus. Jis lemia, ar eini į pusfinalį, ar kovoji dėl penktosios vietos.
– Stojęs prie rinktinės vairo puikiai debiutavote – U-16 komanda 2015-aisiais tapo Europos vicečempione, o pernai U-17 ekipa laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalius. Šiemet apdovanojimų laukti?
– Daug priklauso nuo to, kaip pasiruošę atvyks žaidėjai. Matau, kad kai kurie šiuo metu yra pervargę. Tačiau bus laiko pasirengti. Pasiruošimą planuojame pradėti birželio pabaigoje, datą dar tiksliname.
Kitas svarbus aspektas – liepos 1–9 dienomis Egipte vyks pasaulio U-19 čempionatas. Galbūt kažkas iš mūsų vaikinų pateks ir į šią rinktinę. Taigi bus nemažas krūvis.
Mes, kaip visada, niekada neprisišnekame, nieko nežadame. Geriau tyliai dirbame ir į Lietuvą parvežame medalius. Per pirmąjį susirinkimą tarpusavyje sutariame, koks bus mūsų tikslas. Jis lieka tarp mūsų.
Visus varžovus gerbiame, bet jų nebijome.
Pernai ir užpernai patys sau išsikėlėme kartelę. Į mus oponentai žiūrės kitaip.
Išėjimas „Šiauliams“ nepadėjo
– Sėkmingas jūsų klubų žaidimas dažnai sulaukdavo atsako, kad visa tai tik dėl tėvo, kuris rėmė jūsų treniruojamus klubus, pinigų. Ar pergalės su rinktine padeda įrodyti, kad skeptikai klysta?
– Jei atvirai, man kiekviena pergalė yra didžiausias džiaugsmas, o pralaimėjimas – skaudžiausia nesėkmė. Galbūt tai jauno trenerio bruožas. Reikėtų į pergales ir pralaimėjimus taip jautriai nereaguoti. Tačiau visa tai ateina su patirtimi.
Žinoma, atstovauti savo šaliai – kitoks jausmas nei dirbti klube. Kaip ir minėjote, klubuose daug žiūrima per materialinę prizmę. O rinktinėje visi esame lietuviukai. Smagus jausmas.
Tačiau man labai svarbūs ir trys su „Šiauliais“ iškovoti Baltijos krepšinio lygos aukso medaliai.
– Šiemet „Šiauliams“ sekasi daug prasčiau. Manote, kad pagrindinė priežastis – finansinės problemos?
– Manau. Daug lėmė ir situacija su FNTT tyrimu. Kai tokia aureolė, klubu potencialūs rėmėjai nepasitiki, „Šiauliams“ sunku rasti lėšų.
Ketverius metus prabuvau Šiaulių komandoje, mačiau kaip dirba klubo valdžia. Galiu pasakyti tiek, kad turėdavome mažesnį biudžetą nei mūsų pagrindiniai varžovai (Utenos „Juventus“, Klaipėdos „Neptūnas“, Pasvalio „Pieno žvaigždės“, Prienų-Birštono „Vytautas“) ir išspausdavome maksimumą. Labai liūdna, kad metami tokie šešėliai.
Šiemet įtakos turėjo ir legionieriai, išvykę dėl finansinės padėties. Teko pasikviesti mažiau kitataučių ir pigesnių.
Gaila, kad pirmasis Vaido Pauliukėno sezonas vyriausiojo trenerio kėdėje toks sunkus. Tačiau jam, kaip treneriui, tai naudinga. Vaidas įgaus patirties, užsigrūdins.
Vis kartoju tą patį – miestui reikia suremti pečius. Kai aš dirbau, visi buvo nepatenkinti rezultatais. Sakė, kad kai aš išeisiu, bus geriau. Pasirodo, ne.
Apmaudu, kad Šiaulių arenoje lankosi mažai žiūrovų. Daugiau ateidavo tik per atkrintamąsias varžybas. O juk kiekvienas bilietas – nauda klubui.
– Dabar „Šiauliai“ – jūsų favoritai?
– Favoritai gal ne. Tačiau labiausiai palaikomi – taip. Sergu už juos dėl trenerių štabo.
– Darbo neturite nuo sausio. Ar „Šiauliai“ atgal nekvietė?
– Ne. Bendraujame, išlikę tik šilti santykiai su naujuoju prezidentu Mindaugu Žukausku, trenerių štabu. V. Pauliukėnas ir gydytojas Eduardas Liutkus vasarą prisijungs prie mano treniruojamos U-18 rinktinės.
Daugiau nėra prasmės kalbėti. Palaukime sezono pabaigos.
– Vadinasi, į grįžimą nespjaunate?
– Niekur negali spjauti. Po to teks išgerti. Neturiu jokio nusistatymo prieš bet kurią komandą. Nėra ekipos, į kurią tikrai neičiau. Nei LKL, nei užsienyje.
Lietuvoje turime labai daug trenerių, nemažai jų sėdi be darbo. LKL komandų – tik 10. Vadinasi, yra 10 vietų. Kai kurios jau užimtos, kitos tokiomis dar bus.
– O darbas NKL? Būtų žingsnis atgal?
– Kažkiek taip. Tačiau būna, kad situacijos susiklosto visaip.
Gaila, kad tokie metai, bes esu optimistas.
Sulaukė rumunų pasiūlymo
– Prieš praėjusį sezoną Vilniaus „Lietuvos rytas“ kvietė jus dirbti vyriausiojo trenerio Marcelo Nicolos asistentu. Šiemet sostinės komanda susidomėjimo nerodė?
– Nenorėčiau kalbėti apie pasiūlymus. Negražu, nes sezonas dar nepasibaigęs. Žiūrėsime variantus, jei bus pasiūlymas, tikrai sužinosite. Jei sutarsime – bus paskelbta.
– Kokį įspūdį palieka šio sezono LKL kovos?
– Sunku vertinti iš šono. Kai dalyvauji, žaidi, tada žiūri kitokiomis akimis.
Atrodo, kad šiemet čempionatas stipresnis. Jis toks tampa kasmet. Garbė lygoje dirbti tiek metų. Tikiuosi, taip dar bus.
Užsienyje labai vertina mūsų lygą, žaidėjus. Vengrijoje Laurynas Samėnas, Adomas Drungilas yra pavyzdžiai. Tačiau ten vietiniai nelabai supranta profesionalizmo. Mes nuo ryto iki vakaro gyvename krepšiniu, o ten krepšinis yra tik dvi treniruotės. Po to gali veikti ką nori: važiuoti, keliauti, pramogauti.
– Kalbama, kad prie LKL komandų komerciniu keliu gali prisijungti Jonavos sporto klubas. Jį rems jūsų tėtis Zigmas Petrauskas, o komandą treniruosite jūs. Kiek realios tokios kalbos?
– Kalbos gali sklisti. Tačiau jokio konkretumo nėra.
Klaipėdos konteinerių terminalas pasuko į kitą sporto šaką ir remia futbolo klubą „Jonava“. Nereikia maišyti.
– Vadinasi, krepšinio komandos nerems?
– Negaliu atsakyti už įmonę, kuri remia ne tik sportą. Tačiau, kalbant apie mane patį, jokių kontaktų nebuvo.
– O ar kitų pasiūlymų turėjote?
– Buvo pasiūlymas iš Rumunijos lygos komandos. Tačiau ekipa pasirinko kitą trenerį.
– Žinau, kad vykote į stažuotes. Kur buvote?
– Pustrečios savaitės lankiausi Los Andželo „Clippers“ klube. Daug pamačiau, aplankiau universitetus, kalbėjausi su žaidėjais, stebėjau treniruotes. Gavau daug žinių, idėjų, reikės jas pritaikyti.
Asistentas nekalbėjo angliškai
– Keista netreniruoti jokios komandos?
– Keista. Iš tikrųjų, keista.
Galiu daugiau laiko skirti šeimai, sūnėnams, tėvams. Su visais tikrai retai matydavausi.
Kaip ten bebūtų, atrodo, skaičiuoju dienas iki rinktinės stovyklos. Depresijos nėra, bet norėtųsi dirbti. Trūksta adrenalino, treniruočių, varžovų analizių.
– Vengrijos Pakšo „Atomeromu“ palikote sausį. Tai buvo pirmas kartas jūsų karjeroje, kai nebaigėte sezono kartu su komanda.
– Taip. Bet kokiu atveju, buvo nemalonu. Nesvarbu, kaip traktuoti – atleidimu ar atsistatydinimu. Šiuo atveju tai buvo abipusis sprendimas. Tačiau nesmagu išvažiuoti iš komandos ir grįžti namo. Nemaloniausia dalis – būti be darbo. Ypač, kai esi jaunas treneris, nori klysti, laimėti ir rutina jau įaugusi į kraują.
– Kodėl nesusiklostė jūsų karjera Vengrijoje?
– Padariau keletą klaidų. Pagrindinė – negalėjau išsikovoti teisės sudaryti savo trenerių štabą ir turėjau dirbti su komanda, kuri ten buvo. Lygiai taip pat su žaidėjais. Dėl jų nelabai ką galėjome padaryti, nes biudžetas surinktas vėlai.
Mums išsiskiriant, piktumų nebuvo – rezultatai netenkino nei manęs, nei klubo. Kai išėjau, atsirado rėmėjų, bet rezultatas nepasikeitė ir „Atomeromu“ į dešimtuką nepateko.
– Girdėjau, kad jūsų asistentas nekalbėjo angliškai.
– Taip. Deja. Jis ir nekalbėjo angliškai, ir neatlikdavo vaizdo analizių. Iš tikrųjų, pirmą kartą susidūriau su tokia situacija, kad asistentas išvis nelabai ką darė. Tačiau neišgyvenau, viską atlikdavau pats. Galėjau atsisėsti ir pasakyti, kad manęs toks asistentas netenkina, bet žaidėjams rodžiau darbo pavyzdį.
Džiaugiuosi, kad lapkričio pabaigoje prie manęs prisijungė fizinio pasirengimo treneris Mantas Valčiukaitis. Jo darbu buvau patenkintas. Mantas „Atomeromu“ dirba iki šiol. Vengrai pamatė profesionalesnį darbą, galėjo suprasti, kaip vyksta traumų prevencija, krūvių planavimas ir panašiai.
– Pakšo komandoje žaidžia lietuvis Laurynas Samėnas. Kaip jam sekasi?
– Laurynu taip pat buvau patenkintas. Jei visi būtų taip dirbę, rezultatai būtų buvę visai kitokie.
Man išėjus, Laurynas ir toliau žaidžia neblogai. Galbūt vienu momentu rezultatai buvo prastesni, tačiau dabar viskas gerai. Treneris lietuviu pasitiki.
– Apie Vengrijos krepšinį žinome mažai. Kiek jis populiarus?
– Reikia pastebėti, kad kalbame apie šalį, kuri pateko į Europos čempionatą.
Kitas dalykas – vietos lyga labai priklausoma nuo legionierių. Čempionate žaidžia 14 komandų, o aukštesnio lygio vengrų yra apie 25–30. Juos nusiperka turtingesnės komandos.
Panašiai buvo su „Atomeromu“. Lyginant su praėjusiu sezonu, praradome du rinktinės žaidėjus, kurie išvyko į Solnoko ekipą. Krepšininkus pakeitė 18-mečiai.
Kalbant apie arenas, yra tokių, kur malonu žaisti, yra ir salių, kurios rungtynių metu būna apytuštės. Tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad ten krepšinis nepopuliarus.
