Sudarius naują daugumą ir sutarus dėl Vyriausybės, nepavykus intrigų pagalba net ir mėginant pasitelkti Prezidentą jos sužlugdyti, dešiniųjų ir jiems prijaučiančių komentatorių nervai neišlaikė. Pasipylė vienas už kitą piktesni komentarai, vėl atgaivintos senos “kagėbistinės” insinuacijos, o jau apie besiklosčiusią tikrai europietišką tradiciją, susilaikyti nuo Vyriausybės kritikos bent šimtą dienų, netenka ir kalbėti…
Kodėl ir kokios čia priežastys? Juk tik prieš keletą savaičių dar vyko derybos dėl “vaivorykštinės” koalicijos, kiek daugiau nei prieš mėnesį dešinieji su kairiaisiais derino pozicijas antrajame rinkimų ture…
Atrodė, kad šalies partijų politinė kultūra beveik bepasiekianti europinį lygį. Tačiau dešiniųjų nervai po rinkimų vėl neišlaikė ir jie grįžo prie jau įprasto jiems politikos stiliaus, nors ko gero juos galima suprasti – derybos jiems nepavyko, valdžia iš rankų išslydo. Kaltinti save nesinori, savikritiškumo visuomet stigo, tai geriau pulti kitus, laužiant iš piršto kaltinimus ir kritiką. Ir atsakomybės pas Premjerą per mažai, ir visi būsimi ministrai būtinai supainios viešus ir privačius interesus, o Europos pinigus išsidalins valdančios koalicijos partijos ir jų artimieji. Maža to, neaišku, kaip čia socialdemokratams pavyko “suvaldyti” savo “revoliucionierius” ir nepaklusniuosius. O Vyriausybės programa – tai tik “lozungų rinkinys” ir apskritai ši valdžia neilgalaikė ir pan.
Tiesa, jei apžvelgsi trejų su pusės metų senumo laikraščius, tai perskaitysi beveik tas pačias frazes, kaltinimus ir “pranašystes” ir visiškai nesvarbu, kad jos ne tik nepasitvirtino, o patyrė visišką fiasko. Algirdo Brazausko Vyriausybė “nepardavė” Maskvai Lietuvos, sėkmingai įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, o apie šalies ekonomikos augimą kalba bene visa Europa.
Pagrindinė nepasitenkinimo bei nekantravimo priežastis ir yra supratimas, jog keturių partijų valdančioji koalicija sudaryta, jog, nepaisant sudėtingų derybų, ji bus veiksminga, mokės sutarti ir dirbti. Iš pačių konservatorių ir jų nelabai patikimų satelitų liberalcentristų pasisakymų gali suprasti, jog jie tai suvokia, kaip ir tą paprastą ir akivaizdų faktą, jog sąlygos naujai valdančiajai koalicijai veikti yra palankios – ekonomikos ir ūkio augimas, didėjančios užsienio investicijos, pinigai iš Europos Sąjungos. Tai reiškia, ir tai pabrėžta naujosios Vyriausybės programoje, jog atsiranda daug geresnės galimybės pakelti žmonių gerovę, išplėtoti ir teisingiau paskirstyti socialinę paramą, kokybiškiau vykdyti sveikatos apsaugos, švietimo ir kitas reikalingas šaliai reformas.
Panašu, kad mūsų dešinieji, kurie nuolat mėgsta pabrėžti savo valstybiškumą, šioje situacijoje (gal iš pykčio?) prarado jo tikruosius kriterijus. Ar nebūtų valstybiška pasidžiaugti, kad net keturioms šalies partijoms (pirmą kartą atkurtos Nepriklausomybės istorijoje) pavyko valdančiąją koaliciją sudaryti, įtraukiant ir labiau patyrusias, ir jaunesnes politines jėgas? Lietuvos rinkėjai niekam daugumos Seime nedavė ir tarsi paliepė politikams pasidalint ir susitart, ką ir padarė darbiečiai, socialdemokratai, socialliberalai ir valstiečiai. Tai ko čia piktintis?
Juolab, kad patys konservatoriai iš derybų dėl valdančiosios koalicijos pasitraukė ir atsakomybės už valdžią patys atsisakė… Tai ko čia pykti vėl? Ar ne veidmainiška pagaliau kaltinti Algirdą Brazauską atsakomybės stoka, kai pats nuo tos atsakomybės pabėgi, verkšlendamas, kad per mažai pasiūlė postų?
Šimtas europietiškos demokratinės tradicijos dienų skiriamos valdžiai suformuoti ir leisti jai pradėti dirbti. Taip yra todėl, primenu mūsų įkaitusiems dešiniesiems, jog demokratija skiriasi nuo kitokių valdymo formų tuo, kad joje galioja susitarimai, tolerancijos ir net džentelmeniškumo taisyklės. Priešingu atveju eisime atgal ten iš kur pabėgome arba geriausiu atveju trypčiosime vietoje.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
