Mokesčių inspektoriai, kaip puikiai žino kiekvienas buhalteris, dievina įtartinus susitarimus. Tikrindami kelių kompanijų – dujų vartotojų – dokumentus, mokesčių inspektoriai aptiko išmokas tarpininkams, kurios, kaip paaiškėjo, yra neteisėtos, ir padavė ieškinius teismui, rašo forbes.ru.
Istorijos, kurias nagrinėja teisėjai, tęsėsi po penkis ir daugiau metų, tačiau išaiškėjo praėjusių metų rudenį. Apsistosime ties viena.
Persikelkime į 2005-uosius, Sankt Peterburgo energetikų būstinės koridorius. Tai smėlio spalvos dvaras su kolonomis, kurio fasadas atsisuka tiesiai į Marso laukus. Čia kartą per mėnesį ateina Adelija Alejeva, kompanijos „PoiskKom“ generalinė direktorė ir valdytoja. Ji teritorinei energijos tiekimo kompanijai (TGK-1), valdančiai 56 elektros tiekimo stotis Šiaurės Vakaruose, kaskart palieka dokumentus: sutikimus dėl paslaugų teikimo, aktus, sąskaitas. Panašios dokumentacijos per metus TGK-1 gauna tonas, tačiau A. Alejeva atneša ne eilinius popierėlius. Išstudijavusi juos Federalinė mokesčių inspekcija nustebo: kokiu pagrindu TGK-1 sumokėjo „PoiskKom“ milijonus dolerių. Iš esmės, už nieką?
Taip 2010-ųjų rudenį buvo iškelta byla, atitekusi Devintojo apeliacinio arbitražo teismo teisėjai Margaritai Safranovai. Ieškovu tapo Federalinė mokesčių tarnyba, atsakovu – energijos tiekėjas TGK-1. Klausimo, dėl kurio iškelta byla, kaina – maždaug 12 mln. JAV dolerių, išmokėtų energetikų tarpininkams, kurie 2006 metais šiems organizavo papildomą dujų tiekimą.
Mokėdami tarpininkams TGK-1 padidino savo išlaidas, o pelno atitinkamai sumažino. Kaip ir mokesčių už pelną. Tokiu atveju, pasak mokesčių inspektorių, mokėjimai tarpininkams neteisėtai buvo įtraukti į gamybos išlaidas, todėl inspekcija šiuos mokėjimus įvertino papildomu pajamų mokesčiu. Energetikai savo ruožtu tvirtino, kad A. Alejeva ir „PoiskKom“ iš tiesų suteikė kompanijai būtinas paslaugas, todėl jų darbas turėjo būti apmokėtas. Tokia buvo konflikto, kurio nagrinėjimo ėmėsi M. Safranova, esmė.
Limitas – ne riba
Pagal TGK-1 pareiškimą, 2006 m. Sankt Peterburgui ir Leningrado sričiai reikėjo 4868 mln. kubinių metrų gamtinių dujų, o „Gazprom“ suteikė viso labo 4340 mln. kubinių metrų dujų metams. Ar jūs rizikuotumėte palikti šiaurinę sostinę be šviesos ir šilumos? Kažin. Taigi, energetikos kompanijos valdybai teko papildomai ieškoti maždaug 10 proc. dujų papildomai.
Limitus verta aptarti atskirai. Jeigu Rusijos gyventojai yra aprūpinami dujomis pagal faktinį poreikį, kitiems vartotojams galioja tie patys limitai, tai yra – metinės dujų suvartojimo kvotos. Įprastai limitas nustatomas tuo metu, kai objektas prijungiamas prie dujotiekio, ir tuo metu limitas sutampa su realiais poreikiais. Vėliau poreikiai gali padidėti, tačiau limitas – ne. Kaip nutiko ir su TGK-1. Tokia situacija itin palanki tiems, kurių rankos yra ant dujų paskirstymo vožtuvo.
Toliau TGK-1 istorija vystėsi taip. Energetikai bombardavo skirtingus „Gazprom“ padalinius laiškais su prašymais padidinti limitą. Deja, be rezultatų. Tada scenoje pasirodė tarpininkas. 2005-ųjų rugsėjį TGK-1 pasirašė susitarimą su „PoiskKom“, kurio užduotimi tapo pardavėjų ieškojimas ir susitarimas su jais dėl papildomo dujų kiekio. Energetikai savo ruožtu įsipareigojo apmokėti suteiktas paslaugas 50 proc. sumos nuo papildomo dujų kiekio kainos.
Dujas A. Alejevos kompanija „išgavo“, kaip matyti iš bylos dokumentų, iš „Gazprom“ padalinių: kompanijos „Mežregiongaz“ ir jos padalinio „Peterburgregiongaz“. „PoiskKom“ atstovai ne kartą lankėsi dujų kompanijos biure, dalyvavo klausimų dėl papildomo dujų tiekimo TGK-1 svarstymuose, kontroliavo dokumentų pateikimo eigą. Tai atskleidė „Peterburgregiongaz“ atsakydami į užklausą iš mokesčių inspekcijos. Kokiomis priemonėmis „PoiskKom“ pavyko įtikinti dujų tiekėjus padėti energetikams – bylos dokumentai nutyli, kadangi tai – mokesčių reikalas. O klausimas, ar buvo dujų tiekėjai susitarę su „PoiskKom“, nebepatenka į Federalinės mokesčių tarnybos kompetencijos ribas.
„PoiskKom“ padėjo TGK-1 gauti apie 400 mln. kubinių metrų dujų. Štaip buvo uždangstyta skylė kompanijos kuro balanse. Kas gi tie herojai, aprūpinę Sankt Peterburgo gyventojus šiluma rūsčią žiemą? Išsiaiškinti to, kad ir kaip būtų gaila, jau nebeįmanoma.
Tarpininkai nenugalimi
„PoiskKom“ – keista įmonė (ji jau likviduota). Tyrimų metu buvo išsiaiškinta, kad A. Alejevos kompanija neteikė paslaugų „ieškant papildomų dujų šaltinių“. Pačios A. Alejevos funkcijos apsiribojo tuo, kad kartą per mėnesį energetikų būstinei ji perduodavo aktus apie įvykdytus darbus. Pinigai per „PoiskKom“ iškeliaudavo į Maskvos kompaniją „Kvadro“, o ten būdavo išgryninami „nenustatytų asmenų“.
Papildomas dujų tiekimas TGK-1 2006-ųjų žiemą taip ir būtų likęs žinomu tik mažai grupelei asmenų, tiesiogiai dalyvavusių sandoryje, jeigu ne mokesčių inspekcija. 2008-aisiais jie užgriuvo energetikų biurą. Aptikus didžiulius mokėjimus „PoiskKom“, biurą tikrinę pareigūnai pareikalavo iš TGK-1 dokumentų, kurie patvirtintų faktus apie suteiktas tarpininkavimo paslaugas.
Dokumentų, kaip paaiškėjo, nedaug. Energetikos kompanija sugebėjo pateikti viso labo susitarimą tarp TGK-1 ir „Peterburgregiongaz“ (jie buvo atsakingi už papildomą dujų tiekimą) bei aktus apie įvykdytus darbus (jais buvo dengiami mokėjimai iš energetikų į „PoiskKom“). Mokesčių inspektorių pateikta informacija netenkino, kadangi susitarimuose tarp dujų tiekėjo ir energetikų „PoiskKom“ visai nebuvo minimas. Juo labiau darbų atlikimo aktuose buvo tik patys bendriausi dalykai: „paslauga suteikta, užsakovas pretenzijų neturi“ ir taip toliau.
Federalinė mokesčių tarnyba pabrėžė, kad TGK-1 nepristatė informacijos apie tai, kas būtent ir kokiais veiksmais vykdė papildomą dujų tiekimą. Be to, mokesčių inspektoriai pabrėžė, kad mokėjimai tarpininkams viso labo tik sudaro išlaidų vaizdą ir papildomai priskaičiavo TGK-1 mokesčius, kurių dydis – maždaug 6 mln. dolerių. Energijos tiekėjai nesutiko su tarnybos pozicija ir kreipėsi į teismą.
Panašių bylų dabar daug. Štai Novgorodo sritis, Borovičskio gesintuvų kombinatas“: 2006 m. jie sumokėjo už papildomas dujas apie 500 tūkst. dolerių. „Evrocement“, stambiausias Rusijos cemento gamintojas, sumokėjo tarpininkams už 200 mln. kubinių metrų dujų apie 1 mln. dolerių. TGK-2, įsikūrusi kaimynystėje TGK-1, 2006 metais už papildomas dujas išmokėjo apie 18 mln. dolerių agentams. TGK-7, Pavolgio elektros stočių valdytoja, taip pat mokėjo tarpininkams.
Vis dėlto be tarpininkų kol kas neįmanoma apsieiti. Tarpininkų prireikia dviem atvejais: kada reikia gauti „ekstra“ dujų „limitinių“ dujų kaina arba reikia pirkti dujas iš nepriklausomų tiekėjų. Antruoju atveju „Gazprom“ vis tiek reikia mokėti už dujų perdavimą jų vamzdžiais.
Federalinei mokesčių tarnybai nepavyko nugalėti tarpininkų. 2010 metais spalio 27 M. Safranova paskelbė sprendimą TGK-1 naudai, pripažinusi paslaugų apmokėjimą tarpininkui legaliu. Dabar byla patekusi į kasacinį teismą. O komentuoti bylos energetikai nenori – kompanijos spaudos tarnyba „Forbes“ klausimus paliko be atsakymo. Tai suprantama, nes kam gi kelti triukšmą tada, kai viskas taip sėkmingai sprendžiasi.
