Aktoriaus kelią Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniuje pradėjęs E. Pavilionis augo Trakuose. Nors, atrodytų, sostinė atveria visus kelius, ketvirtame kurse vyras nusprendė pasukti likimą kita kryptimi ir, priėmęs pasiūlymą dirbti ir gyventi Panevėžyje, susikrovė lagaminus, rašoma pranešime spaudai.
„Į studijų diplominiam atsiskaitymui parengtą spektaklį atvyko tuometinis Juozo Miltinio dramos teatro vadovas ir pakvietė mane vykti į Panevėžį. Pažadėjo duoti ne tik pilną etatą, krūvą vaidmenų, bet ir butą. Atvažiavęs nei vaidmenų, nei buto negavau. Pastarojo nesulaukiau iki šiol. Ketverius metus laukiau ir dar laukiu, nors kai geriau pagalvoju ir pačio vadovo kuris davė šį pažadą jau trejetą metų nemačiau…“ – šypsosi aktorius, pridurdamas, kad tokią dosnią dovaną jam pasiūlė į „MeToo“ skandalą įsipainiojęs buvęs teatro vadovas.
Išvykti Emilį pastūmėjo dažnam aktorystės studentui būdinga dalia. „Studijuojant akademijoje nelieka laiko darbui. Negali užsidirbti pinigų ir tenka gyventi iš tėvų sąskaitos. Kai pradedi pastebėti, kad tavo amžiaus draugai jau gali pragyventi iš savo atlyginimų, ima planuoti keliones, įvairiausias veiklas, šeimas ir dar velniai žino ką, o tu tuo tarpu esi pririštas prie akademijos repeticijų, neturi nei laiko, nei resursų ir negali laisvai jaustis, natūralu, užklumpa noras kažką keisti. Tad mane, norintį pagaliau atsistoti ant savo kojų, pasiūlymas persikelti į Panevėžį pasiekė labai laiku ir vietoje“, – kalbėjo aktorius.
Patekęs į miestą, kuriame įsikūrę moterų pataisos namai bei praeityje yra nuaidėję įvairių kriminalinių istorijų, aktorius tik dar kartą patvirtina – šis miesto šleifas jau seniai nutrūkęs. „Atvykęs čia nesusidūriau nei su grupuočių nariais, nei su vadinamais gatviniais. Neteko nei matyti, nei įsivelti į jokius konfliktus. Tačiau esu pagalvojęs, kad viena gera savybė iš laukinių 90-jų Panevėžyje yra įsišaknijusi – čia žmonėms be galo svarbus žodis. Jeigu jau kam davei „garbės žodį“, tai būk mielas ir tęsėk“, – pasakojo aktorius.
Tačiau toli gražu ne iš gyvenimo Panevėžyje Emilis sėmėsi įkvėpimo Biržų mafijos vadeivos dešiniosios rankos vaidmeniui. Kaip pasakoja aktorius, labiausiai jį įkvėpė prisiminimai, knygos ir kadaise itin populiarūs rusiški kriminaliniai filmai bei serialai.
„Kai buvau jaunesnis, buvau pradėjęs lankyti kovos menus ir labai mėgau tokius filmus kaip „Green Street Hooligans“, „Bumeris“ bei serialą „Brigada“. Sakyčiau, jų tematika labai panaši į serialo apie Biržų mafiją. Ten lygiai taip pat labai svarbu palaikyti savus, kalbama apie vyrišką meilę, gyvenimo modelį, paremtą pagarba ir baime.
Nors papasakoti apie tokią dramatišką patirtį daug neturiu ką, pamenu, vaikystės kieme irgi vykdavo savotiški karai. Kurį laiką Trakų jaunimas kariavo su Lentvario jaunimu. Du maži miesteliai pykosi dėl merginų. Lentvariškiai eidavo į pasimatymus su trakietėmis, o trakiečiai – su lentvariškėmis. Ir dėl to vieni ant kitų širsdavo. Prisimenu, kartą kilo rimtas konfliktas, kai mano draugas per šokius kažkuo netyčia apliejo lentvarietės batus. Tąkart aiškintis situacijos į Trakus atvažiavo pilnas autobusas lentvariškių. Na, tokie pasižaidimai vykdavo. Aišku, ir tarp draugų būdavo ne visai legaliai užsidirbančių, tačiau ties čia ir sustokim“, – juokiasi pašnekovas.
Kriminalinis serialas aktorių priverčia ne tik pasinerti į prisiminimus, bet ir atrasti tinkamiausią vaidybos manierą. Tokią, kuri įtikintų žiūrovą, priverstų jį pamiršti, kad viskas vyksta už ekrano. Aktorius atviras – kol studijavo akademijoje, apie vaidybą serialuose nė nesvarstė.
„Kol mokiausi, neslėpsiu, turėjau nusistatymą prieš serialus. Tiesą sakant, manau, bent tuo metu dauguma studijuojančių aktorystę buvo įsitikinę, kad įgijus tokią specialybę kurti tik aukštąjį meną yra siekiamybė. Esą serialai ir viskas, kas susiję su popsu – lėkšta. Tačiau vos baigus studijas mano požiūris pasikeitė. Supratau, kokia atskirtis yra tarp teatro ir kino. Kaip tik filmuojant serialą „Gaujų karai. Karveliai“ buvo metas, kuomet vienu kartu buvo sukritę nemažai darbo tiek teatro repeticijose, tiek serialo filmavimuose. Pusę dienos praleidęs priešais kameras ir stengęsis įtikinti žiūrovą realistine, „buitine“ vaidyba, atvykęs į teatrą nuolat gaudavau dėl to pastabų. Nes čia ramus kalbėjimas sau po nosimi, bei miniatiūrinės išraiškos yra nepriimtinos, per daug nepastebimos, neperskrendančios per teatro rampą, nepasiekiančios žiūrovo. Taigi, serialo režisierius prašo „nepervaidinti“, o teatro – pasigenda išraiškingumo. Taip ir mėtaisi iš vieno melavimo būdo į kitą. Bet ir ten, ir ten dirba tokie patys profesionalai, kurie stengiasi sukurti kuo geresnį produktą esamomis aplinkybėmis bei sąlygomis. Todėl dabar tikrai dedu lygybės ženklą ties visais aktoriniais darbais, kuriais užsiimu, nesvarbu ar teatre, ar televizijoje, ar kur kitur“, – atviravo aktorius.
