Vilniuje, Laisvės prospekte, prie sporto klubo „Athletic Gym“, apšaudžius Ričardo M. automobilį BMW 530, jis pats sunkių sužeidimų išvengė. Kadangi Ričardas M. buvo siejamas su Smauglių gauja, tai policijos pirminė versija ir buvo, kad į jį pasikėsinta kaip į vieną iš Smauglių. Tuo metu Vilniuje tai buvo viena iš stipresnių grupuočių.
Žlugus „Vilniaus brigadai“, sostinėje susikūrė net kelios grupuotės. Tai buvo ir Andrejaus Gribojedovo-Gribo vadovaujami Delfinai, ir Viktoro Polonskio-Vesnuškos bei Igorio Pervičkos-Bobos vadovaujama Gintaro grupuotė. Sportininkams vadovavo Viktoras Malachovas-Malachas, o Agurecams – Jurijus Naboiščikovas-Agurecas. Dar buvo Dambrauskiniai, Zeliono gauja ir Smaugliai. Pastariesiems vadovavo broliai Kliukai – Aleksandras, pravarde Fitilis, bei Eduardas, pravarde Bambula.
Gaujos buvo pasidalijusios įtakos zonomis ir stengėsi viena kitai nekliudyti. Jos buvo perėmusios „Vilniaus brigados“ veiklą: prievartavo turtą, plėšė, grobė žmones, prekiavo narkotikais, varė kontrabandą.
Smauglių gauja, kaip ir kitos, reketavo verslininkus, grobstė PVM'ą, gabeno kontrabandą, platino netikrus eurus. Kaip tik prieš pasikėsinimą į Ričardą M. 2004 metų gruodį buvo areštuoti Smauglių vadeivos. Juos sulaikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato ir „Aro“ antiteroristinių operacijų rinktinės pareigūnai. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas leido 3 mėnesiams suimti grupuotės vadeivas Bambulą bei Fitilį. Vėliau buvo areštuoti ir kiti šios gaujos nariai, o iš jų net 8 sulaukė teismo.
Vilniaus apygardos teismas Smauglių grupuotės vadeivą Eduardą Kliuką-Bambulą nuteisė kalėti 7 su puse metų, jo brolį Aleksandrą-Fitilį – 6 su puse metų, Viktorą Voicechovskį bei Vaclavą Keturką – 6 metus. Dar 4 gaujos nariai gavo po 3–4 metus laisvės atėmimo. Teismas nustatė, kad ta gauja kai kuriuos verslininkus reketavo net 10 metų.
Vienas sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga Smauglių narys pranešė, kad jų gauja pardavinėja padirbtus dolerius ir eurus. Buvo paruoštas nusikalstamos veiklos imitavimo modelis. Pareigūnai, apsimetę pirkėjais iš Lenkijos, sutarė nupirkti 100 000 netikrų eurų ir sumokėti 40 proc. jų vertės. Per operaciją buvo sulaikytas V. Keturka, atvežęs tariamiems lenkams suklastotus eurus. Teisme jis aiškino, atseit tuo padirbtus pinigus pirkęs iš nepažįstamo žmogaus.
Ginkluoti ir pavojingi
Tuo metu kriminalistai kaip tik visa tai ir aiškinosi, tad jiems labai greitai tapo žinoma, kad kol kas į Smauglius niekas lyg ir neturėjo kėsintis. Vis dėlto į policijos akiratį jau buvo patekę jaunieji narkotikų platintojai. Tik policininkai dar net neįtarė, kokiais mastais tai buvo daroma. Buvo nuspręsta sulaikyti Laimoną Lapinską-Lopą ir jo artimiausius pagalbininkus.
Suėmimo operacijai policininkai gerai pasiruošė, nes žinojo, kad šitie jauni banditai yra ginkluoti ir važinėjasi apsivilkę neperšaunamas liemenes. Iš jų, o ypač iš gaujos vadeivos, buvo galima sulaukti ir pasipriešinimo.
Vis dėlto sulaikomi nei pats Lopas, nei kartu su juo važiavęs Mantas K., pravarde Mažas, nei Tomas M., pravarde Mutlis, nespėjo nė cyptelti, kaip buvo ištraukti iš automobilio ir suguldyti ant grindinio, o ant riešų čiaukštelėjo antrankiai.
Jau tą pačią dieną sulaikytieji sėdėjo priešais Vilniaus vyriausiojo komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos (NTT) Smurtinių nusikaltimų skyriaus pareigūnus ir atsakinėjo į jų klausimus. Pirmasis, kriminalistų terminais tariant, „skilo“ Mantas K. Jis papasakojo apie kitus Lopo grupuotės narius, apie garažus, kuriuose laikomi narkotikai, apie nužudytus žmones. Pats Lopas ir Mutlis viską neigė, bet iš vėliau sulaikytų gaujos narių pasakojimų jau buvo galima susidaryti vaizdą apie tos narkotikų platintojų grupuotės darbelius.
Du kilogramai kanapių
Prasidėjo areštai ir kratos. Per jas pas įtariamuosius rasti 6 šaunamieji ginklai, 3 pistoletų duslintuvai, šaudmenų, apie kilogramą trotilo, taip pat antrankių, guminių lazdų, peilių, daug mobiliųjų telefonų. Na o aptiktas narkotikų kiekis tuo metu buvo didžiausias iš to, kas pastaraisiais metais aptikta Vilniuje. Vien heroino paimta 382 gramai, kanapių – apie 2 kilogramus, 39 gramai ekstazio, daug kitų narkotinių medžiagų.
Kanapių buvo surasta daugiausia, nes jos tuo metu ir buvo populiariausias ir sąlyginai pigiausias kvaišalas. Tai narkotikas, su kuriuo pirmiausia susipažįsta net 80 procentų narkomanų. Hipių laikais kanapės turėjo tik apie 3 procentus veikliosios medžiagos, o 2000-ųjų pradžioje visiems brukamos kultūrinės veislės kanapės turėjo net 30 procentų tetrahidrokanabinolio. Tad prieš kelis dešimtmečius hipiuojantis jaunimas, paragavęs kanapių, dar sugebėdavo laiku sustoti. Dabartinės kanapės pasitenkinimą teikia ne daugiau kaip porą metų, o vėliau pereinama prie sunkesnių narkotikų.
Šarvuotos durys
Po poros mėnesių įtempto darbo tuometinis Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Erikas Kaliačius, to paties komisariato NTT viršininkas Antonis Mikulskis ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Brunonas Maculevičius sukvietė žurnalistus į spaudos konferenciją. Joje buvo pranešta, kad sostinės kriminalinės policijos pareigūnai išaiškino reto žiaurumo nusikalstamą grupuotę, įvykdžiusią mažiausiai dvi žmogžudystes ir vieną pasikėsinimą nužudyti. Gaujos nariai savo aukas jėga versdavo vartoti narkotikus, kankindami pjaustydavo žmonėms įvairias kūno dalis, o visa tai filmuodavo.
Prisimindamas šios grupuotės narių sulaikymo momentus, A. Mikulskis su žurnalistais pasidalijo ir viena, anot jo, „pikantiška“ detale. „Buvo pasiektas rekordas, kai vadinamąsias šarvuotas duris kriminalinės policijos pareigūnai sugebėjo išlaužti ir patekti į butą per pusantros minutės. Be jokių įrankių, be nieko – iš tų „šarvuotų“ durų nieko neliko. Deja, bet taip yra“, – pasakojo A. Mikulskis. Tiesa, klausiamas žurnalistų jis nesutiko įvardinti firmos, gaminančios ir montuojančios tokias „patikimas“ šarvuotas duris.
Amfetamino sostinė
Tuo metu mūsų šalyje narkotikų buvo apsčiai. Lietuva jau net pasaulyje buvo ėmusi garsėti kaip sintetinių narkotikų gamybos bei kokaino tranzito šalis. Organizuotos nusikaltėlių grupuotės, žinodamos, kad, pardavinėjant ir gaminant narkotikus, gaunamas milžiniškas pelnas, šį verslą buvo tvirtai paėmusios į savo rankas. Jokios „saviveiklos“ čia negalėjo būti. Atsiradęs bet koks „saviveiklinis“ narkotikų pardavėjas tuoj pat būdavo išaiškinamas ir arba mokėdavo duoklę teritoriją kontroliuojančiai gaujai, arba tų pačių senų pardavėjų tuoj pat buvo įduodamas policijai.
Kam mokėjo duoklę Lopas, tardymo metu taip ir nebuvo išsiaiškinta. Na o Lopo parankiniai išduodami savo vadeivą pasakojo, kad narkotikus jis dažniausiai atsiveždavo iš Kauno.
Šis miestas buvo tapęs Europos amfetamino gamybos centru. Pats tuometinis vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius pripažino, kad amfetamino gamybos laboratorijos dygsta kur kas greičiau, negu apie jas sužino kovos su narkotikais pareigūnai. Pirmoji tokia laboratorija buvo likviduota 1997 metais, po dvejų metų – dar dvi, o po to pasipylė viena po kitos.
Kaune buvo gausu chemijos mokslus baigusios inteligentijos, čia veikė dvi farmacijos įmonės. Šalia – Jonava ir Kėdainiai, kuriuose irgi netrūko nei chemikų, nei cheminių medžiagų. Tad Kauno nusikalstamas pasaulis suvienijo jėgas, įsigijo šiuolaikinių įrengimų ir ėmėsi kvaišalų gamybos.
Kai pakaunėje buvo demaskuota ekstazio tablečių gamybos laboratorija, pareigūnai nustebo, kokio aukšto lygio technika čia naudota. Tokiai laboratorijai aptarnauti reikėjo vos vieno dviejų specialistų, dirbančių vienoje pamainoje. Cheminis procesas paprastai nenutrūkdavo visą parą, tad iš po preso nuolat byrėjo tabletės. O jos netrukus virsdavo litais ir patekdavo į Kauno mafijos kišenes.
Kadaise sklandė savotiškos legendos, atseit tiek dabar teisiamas Henrikas Daktaras, tiek 2001-aisiais Vilniuje nušautas Remigijus Daškevičius buvę prieš narkotikų gamybą ir prekybą. Sunku tuo patikėti. O ir vėlesni įvykiai, kai už narkotikų prekybą įkliuvo pats H. Daktaro sūnus, patvirtino taisyklę, kad mafija nespjauna į jokius pinigus.
Sukurtas tinklas
Dauguma Lietuvoje pagamintų narkotikų iškeliaudavo į Norvegiją, Švediją, Vokietiją, kur lietuvių nusikaltėliai buvo suorganizavę platų narkotikų platinimo tinklą. Į šias šalis buvo gabenami ne tik pačių pagaminti narkotikai, bet ir kokainas, kuris Lietuvą pasiekdavo iš Kolumbijos ir Karibų jūros valstybių.
L. Lapinskas-Lopas prie narkotikų gabenimo nebuvo prileistas. Jo uždavinys buvo narkotikų platintojų tinklą sukurti Vilniuje. Kada L. Lapinskas nusprendė imtis narkotikų prekybos, žinoma tik jam pačiam, o jis kalbėti tais klausimais nemėgsta. Teisėsaugininkai nustatė, kad pirmas kartu su Lopu, kuriam tuo metu buvo 21 metai, narkotikais prekiauti panoro jo bendraamžis Tomas M.-Mutlis. Tai buvo 2002-ųjų metų vasarą. Netrukus į prekybą narkotikais buvo įtraukti tuo metu dar nepilnamečiai Mantas K.-Mažas, Marius B.-Straikeris. Dar po kiek laiko prie jų prisidėjo ir Povilas M., pravarde Miša. Visi jie narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis prekiavo priskirtose teritorijose. Mutlis heroiną, kanapes, natrio oksibutiratą pardavinėjo Justiniškių ir Karoliniškių rajonuose, Mažas – Pašilaičiuose, Šeškinėje, Fabijoniškėse ir Antakalnyje, Straikeris – Baltupiuose ir Šeškinėje, Miša – Pašilaičių ir Naujamiesčio mikrorajonuose.
Vytautas ŽUTAUTAS
Susiję straipsniai:
Kriminalistai užkirto kelią gaujų kovoms (I)
Kitą šeštadienį portale Balsas.lt skaitykite: „Narkotikų prekybos ypatumai“
