Prieš savaitę turėjom nemalonumą skaityti ir komentuoti Europos Komisijos (EK) naujausias (ir blogiausias) prognozes šių ir kitų metų Europos Sąjungos (ES) šalių ekonomikai, antradienį tą patį – ir taip pat - padarė Tarptautinis valiutos fondas (TVF).
TVF skaičių nėra ko net komentuoti – iš esmės kartojasi EK nubrėžta perspektyva. Ir TVF gegužės 12 d., ir EK savaitę anksčiau „mato“ visos ES ekonomiką šįmet smuksiant 4 procentais. Nedaug jų „matymas“ skiriasi ir žvelgiant į atskiras šalis: TVF mano, kad Estijos ūkis šįmet smuks 10 proc., EK nuomone – 10,3 proc. Latvijos atveju nuomonių skirtumas šiek tiek ryškesnis – 12 ir 13,1 proc. Lietuvos ūkį TVF spėja smuksiant 10 proc., EK – 11 proc.
Skirtumas yra bendresniame ES ekonomikos (nacionalinių ekonomikų) perspektyvų vertinime.
Europos centrinio banko (ECB) vadovas J.-C.Trichet prieš savaitę pareiškė įsitikinimą, kad ES ekonomika pasiekė posūkio tašką. Jam netiesiogiai pritarė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), kai kurių didžiųjų ES šalių (tik ne Vokietijos) perspektyvose jau įžiūrėjusi makroekonomikos rodiklių taisymąsi. Kitaip tariant, dar mėnuo kitas ir pagyvėjimas ims matytis pirmiausia kapitalo rinkose, po to – kredito ir pinigų rinkose, dar vėliau - ir realiojoje ekonomikoje.
Nieko panašaus, sako (tik kitais žodžiais) TVF; Europos ekonomiką talžo tokia audra, kokia būna kartą gyvenime. Jokio pagerėjimo artimiausiu metu nematyti. Ne veltui visos prognozės (beje, taip pat ir Europos Komisijos) perspėja, kad išlieka tų perspektyvų pablogėjimo tikimybė.
Niūresnį ES ekonomikos vadavimąsi iš krizės Vašingtone įsikūręs TVF mato ir dėl to, kad jam daro įspūdį gigantiškos JAV vyriausybės suskolintų lėšų injekcijos į tos šalies ūkį.
Pakanka pasakyti, kad nors JAV ekonomika bemaž dviem trilijonais dolerių BVP mažesnė nei ES ekonomika, JAV administracija, siekdama reanimuoti realiąją ekonomiką užsičiaupus bankams, suleido į ūkį bemaž dvigubai daugiau papildomų lėšų nei ES.
JAV ekonomika mažiau atvira (didesnė jos ūkio dalis dirba savos rinkos reikmėms), todėl daugiamilijardinės priemonės skatinti vartojimą ir verslą šalies ekonomikoje neabejotinai paveiks ekonomiką santykinai greitai.
Yra keletas priežasčių, dėl kurių ES šalys atsargesnės, pumpuodamos valstybės mobilizuotas lėšas į ekonomiką. Pirma, Europa ir toliau siekia laikytis fiskalinės pusiausvyros (vidutiniškai viso ciklo metu) tikslo. Stabilumo ir plėtros paktas galioja – nenustoja skelbti EK.
Antra, ES net ir norėdama nesumobilizuos tiek lėšų, kiek reikėtų visos ES ūkiui sujudinti; nes ECB negali (jo „karalystė“ - tik 16 valstybių), o ES finansų ministerijos išvis nėra. Todėl 2008 m. gruodį paskelbdama Europos ekonomikos atgaivinimo programą, EK jame surašė beveik vien ES šalių numatomas arba jos joms rekomenduojamas intervencijos priemones.
Tai pastebėjo ir TVF: jo Europos departamento direktorius, anksčiau buvęs Lenkijos premjeras ir finansų ministras M.Belka pažymėjo, kad Europai „labiausiai reikia energingai imtis veiksmų koordinavimo, ypač finansinio ir viso regiono makroekonominio stabilumo prasme“.
Belka pataikė į skaudžiausią vietą. Sunkmečiu ES šalys narės gelbėjasi pavieniui – ir tai yra viena didžiausių ES išėjimo iš krizės problemų.
Žinoma, ES šalių ūkiai taip susaistyti tarpusavyje, kad ir pavienės didžiųjų ES šalių pastangos netruks teigiamai atsiliepti kitoms ES Vidaus rinkos partnerėms. Bet nei taip smarkiai, nei greitai.
Tuo tarpu JAV padėtis truputį kitokia. Šalis ilgai naudojosi unikaliu pranašumu - jos nacionalinė valiuta kartu buvo (ir tebėra, tik jau ne tai tvirtai) tarptautinė mokėjimo priemonė. Siekdamos didinti tokių mokėjimo priemonių atsargas (vardan savų valiutų patikimumo bei galėjimo vykdyt tarptautinius finansinius įsipareigojimus) kitos šalys mielai ėmė dolerius ir kaupė juos savo centriniuose bankuose – JAV galėjo nesirūpinti savo neigiamu prekybos balansu. Dėl santykinai nedidelio JAV ekonomikos atvirumo jos valiutos kurso smukimas (atvirose ekonomikose spartinantis infliaciją) ilgai negąsdino JAV politikų. O ir to smukimo nebūta labai daug, veikiau svyravimas – nes kokia gi valiuta galėtų pakeisti dolerį jo pasaulinės atsiskaitymo priemonės vaidmenyje?
Euras galės pakeisti. Bet kaip tik dėl tos perspektyvos ECB įgyvendinama pinigų politika yra labai griežta, ECB suverenumas pinigų politikoje – absoliutus, galimybės „spausdinti pinigus“, t.y. skolinti tiesiogiai ES vyriausybėms – neegzistuoja. Dar daugiau, suvaržytas net vyriausybių skolinimasis kapitalo rinkoje – per Stabilumo ir plėtros pakto reikalavimą skolintis „saikingai“, t.y. neviršijant 3 proc. BVP biudžeto (viešųjų finansų) deficito dydžio.
Visa tai ir lemia kitokį tiek euro zonos, tiek ES nacionalinių vyriausybių reagavimą į krizės iššūkius, palyginus su JAV. Euro zonos ir visos ES valstybių fiskalinė politika suvaržyta ir sutartiniais įsipareigojimais, ir sąmoningai prisiimtu siekiu
Tiksliau kalbant, tas sąmoningas siekis laikytis fiskalinės drausmės būdingas ne visoms ES šalims. Mus Lietuvoje, kaip ir daugelį į mus panašių, varžo tik formalūs įsipareigojimai pagal Stabilumo ir plėtros paktą, o ne įsisąmonintas sprendimas vengti struktūrinio deficito (t.y. deficito, kuris egzistuoja net ekonomikai esant viršutinėje ciklo pusėje).
Gal kaip tik dėl to taip baugščiai reagavom į žinią, jog EK pradėjo perviršinio deficito procedūrą mūsų šalies atžvilgiu.
Reikia tiesiai pasakyti – į tą procedūrą jau pakliuvo ar dar paklius didžioji dauguma ES valstybių. Stabilumo ir plėtros pakto raidė reikalauja ją pradėti. Bet toliau Paktas dėsto, kad „išimtiniais atvejais“ 3 proc. BVP dydžio biudžeto deficitas nebus laikomas perviršiniu. Ekonomikos smukimas ir yra vienas iš tų „išimtinių“ atvejų.
Kita vertus, jei šalis viršija tuos tris procentus, ji privalo numatyti priemones, kaip per ateinančius dvejus metus ji grįš į nustatytas ribas. „Ypatingomis aplinkybėmis“ tas terminas gali būti pratęstas dar metams. Bet visais atvejais reikia vykdyti EK rekomendacijas deficito perviršiui šalinti.
Mes vis dar dalį rimtų ekonominės politikos dalykų mokomės dresiravimo būdu. Tai trukdo sąmoningam žinių įsisavinimui (jei yra į ką tas žinias dėti). Bet vis tik, manytina, mokomės.
