Internete galima rasti aibę optinių iliuzijų... Šios vizualinės gudrybės yra sukurtos meistrų, kurie siekia priversti mus suabejoti savo akimis. Tačiau visai kitas reikalas – priversti suabejoti savo ausimis.
Turbūt daugelis net nežino, jog be galvas mums apsukančių vaizdelių, egzistuoja ir „garso iliuzijos“ (dar vadinamos „akustinėmis iliuzijomis“). Viena jų – Šepardo tonas (ang. Shepard tone). Šio triuko esmė labai paprasta – paklausius audio įrašo, o tada jį perklausius dar keletą kartų, susidaro įspūdis, kad tos pačios natos kiekvieną kartą skamba vis aukštesnėje arba žemesnėje tonacijose.
Ši iliuzija buvo sukurta dar 1967 metais kognityvinių (pažintinių) mokslų daktaro Rogerio Shepardo, toje pačioje „Bell Labs“ Naujojo Džersio laboratorijoje, kuri žmonijai padovanojo tranzistorius, lazerius, pagrindines operacines sistemas ir programavimo kalbas. Šepardo tonas yra dažnai įvardijamas, kaip „dar vienas gilaus technologijų bei kultūros susietumo pavyzdys“.
Na, o šį kartą galimybę išgirsti ausis „apdumiantį“ garso takelį mums suteikė internetinės svetainės „YouTube“ vartotojas maricv84, kuris patalpino Šepardo tono įrašą bei trumpą paaiškinimą:
„Jei keletos oktavų tos pačios natos yra grojamos vienu metu, paprastai žmogaus ausis išgirsta tik vieną jų – ryškiausiai girdėtą paskutiniame akorde, o ne išskaidytus garsus“, – aiškina maricv 84.
Vaizdo įraše paskutinio melodijos akordo žemiausia nata grojama garsiau, o viršutinė – tyliau. Mūsų ausys bei smegenys prisimena vėliausiai girdėtą natą (žemesnę), todėl susidaro iliuzija, kad klausantis įrašo iš naujo, tonacija ir toliau keičiasi (aukštėja).
Pasak žurnalo „The Atlantic“, ši iliuzija yra naudojama ir garso dizaino ekspertų bei muzikos kompozitorių. Pavyzdžiui, „Tamsos riterio“ (ang. „The Dark Knight“) garso redaktorius Richard King panaudojo šį efektą sukurti vis didesnio greičio iliuziją Betmeno pabėgimo epizode. Tokiu būdu jis „atrodo nesustabdomas“, – komentavo jis.
Žemiau pateikiame muzikos kūrinį, kuriame taip pat pritaikyta Šepardo tono iliuzija.
