Priešingai įsigalėjusiai nuomonei, mirtis nuo žudiko rankos gresia ne tik mafijos bosams ir į skolas įklimpusiems verslininkams, bet ir niekuo neišsiskiriantiems, paprasčiausiems piliečiams, atsidūrusiems netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Žūti galima nuo atsitiktinės kulkos, kurią paleido plėšikas, smūgio į galvą tamsioje tarpuvartėje, kažkieno peilio netikėtai kilusiose muštynėse ir daugelio kitų panašių priežasčių. Tačiau vienas pavojus yra išskirtinis. Grėsmė tapti ginkluoto psichopato, nusprendusio suvesti sąskaitas su žmonija, auka pastaruoju metu tampa vis realesnė, kadangi incidentai, susiję su šaudymu į nekaltus žmones, kartojasi pernelyg jau dažnai.
Pirmą dalį skaitykite čia
Miesto partizanai
Pirmojo pasaulinio karo metais žmonės priprato matyti kraują, tačiau masinės žudynės ir toliau buvo be galo retas reiškinys. Užtat tie, kas jas vykdydavo, kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo savo pirmtakų. Dabar nusikaltėliai, vykdę pačius siaubingiausius tokio pobūdžio nusikaltimus, labai gerai suvokė, ką jie daro. Maža to, jų veiksmai neretai buvo paremti šaltu apskaičiavimu.
Ko gero, pačią žiauriausią masinę žmogžudystę tarpukariu įvykdė amerikiečių fermeris Endriu Kecho (Andrew Kehoe). Su šio žmogaus psichika akivaizdžiai buvo ne viskas tvarkoje, tačiau, sprendžiant iš visko, beprotis jis nebuvo. Kecho gimė 1872 metais didelėje fermerio šeimoje. Jo motina mirė, kai jam buvo penkeri, o su pamote santykiai klostėsi ne per geriausiai. Kada Endriu turėjo 14 metų, namuose atsitiko nelaimė. Virtuvėje sprogo viryklė, pamotės rūbai buvo aptaškyti skystuoju kuru ir užsidegė. Endriu rankose laikė kibirą su vandeniu, bet jo panaudoti neskubėjo. Jis šliūkštelėjo kibirą vandens per vėlai, ir moteris vėliau mirė nuo nudegimų.
Kecho buvo geras elektrikas (jis studijavo elektrotechniką) ir labai mėgo krapštinėti visokius mechanizmus, tad be darbo paprastai nesėdėdavo. 1912 metais jis vedė turtingo fermerio dukrą Neli Prais (Nellie Price), o 1919 metais nusipirko fermą Bato (Bath) miestelyje, esančiame Mičigano valstijoje. Verslas nelabai sekėsi, kadangi Kecho nelabai mėgo dirbti žemę ir galuotis su gyvuliais. Galvijams jo fermoje apskritai buvo nesaldu gyventi. Štai vieną kartą, pagautas įniršio, jis negyvai uždaužė arklį. Kaimynai ėmė pastebėti, kad Kecho galėdavo įširsti dėl menkiausio nepritarimo jo požiūriui. Tačiau Bato gyventojai vertino jį kaip gerą elektriką ir sąžiningą žmogų. Jis buvo išrinktas į vietos mokyklos tarybą ir net tapo mokyklos iždininku. 1925 metais Kecho dargi tapo miesto administracijos nariu, bet 1926 metais pralaimėjo rinkimus ir buvo priverstas palikti šį postą. Jis pasidarė kaip nesavas nuo įsiūčio - pralaimėjimą laikė asmeniniu įžeidimu ir giliai savyje užslėpė pyktį ant viso miestelio.
Politinės karjeros žlugimas buvo pati mažiausia iš nesėkmių. 1926 metais Kecho atsidūrė prie bankroto slenksčio. Ferma davė vien tik nuostolių, ir kreditoriai jau grasino kreiptis į teismą. Tuo metu žmona susirgo tuberkulioze, ir jos gydymui teko skirti nemažas pinigų sumas. Mokyklos iždininkas gerai susigaudė finansuose, kad galėtų apskaičiuoti savo bankroto datą. Ir tada jis nusprendė išeiti, garsiai trenkdamas durimis. Tiksliau, sunaikinti save kartu su visais aplinkiniais. Maždaug prieš metus iki numatytos vietinės apokalipsės Kecho pradėjo kaupti sprogmenis ir dėlioti juos visose kertėse tiek savo fermoje, tiek ir mokykloje, kurioje dirbo. Mokyklos administracija priprato prie to, kad Kecho nuolatos knebinėjo laidus, ir todėl nekreipė dėmesio į jo veiksmus.
1931 metų rugsėjo 13 dieną Matuška susprogdino Biatorbagy tiltą netoli Budapešto, kada juo važiavo Vienos ekspresas, vykęs į Austrijos sostinę. Lokomotyvas ir devyni iš dvylikos vagonų žnektelėjo iš 30 metrų aukščio. 22 žmonės žuvo, 120 buvo daugiau ar mažiau sužaloti. Matuška buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, bet jam pavyko apsimesti vienu iš keleivių, ir jį paleido. Po mėnesio jis buvo areštuotas Austrijoje ir perduotas Vengrijai, kur teismas jam skyrė mirties bausmę, bet vėliau ją pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. 1944 metais maniakui „geležinkeliečiui“ pavyko pabėgti iš kalėjimo, ir jo pėdsakai dingo. Sklido gandai, kad Matuška tapo partizanu antifašistu ir grįžo prie mėgstamo užsiėmimo - ėmė versti nuo bėgių ešelonus. Per Korėjos karą jis neva kovojęs komunistų pusėje, tačiau tai patvirtinančių faktų nėra. Matuškos motyvai lieka neaiškūs. Iš pradžių buvo manoma, kad jo pirmasis teroristinis aktas yra politiškai motyvuotas. Teisme jis tvirtino, kad nuleisti traukinį jam liepęs Dievas. Jis taip pat sakė: „Aš verčiau nuo bėgių traukinius, nes mėgstu žiūrėti, kaip miršta žmonės. Man patinka klausytis, kaip jie spiegia“. Buvo teigiama, kad taip jis patirdavo orgazmą. 1990 metais apie Matušką buvo sukurta daina „Sylvestre Matuschka“, kurią atliko grupė „Lard“. Pagal šiuos įvykius 1983 metais susuktas Vengrijos ir Vokietijos bendros gamybos televizijos filmas „Viadukt“.
Paštininkas skambina dukart
Po Antrojo pasaulinio karo masinių žmogžudysčių atvejų padaugėjo, o nusikaltėlių kontingentas pakito. Ginklų dabar ėmė griebtis žmonės, patyrę karo baisumus ir nepatenkinti savo pokarine padėtimi. 1949 metų rugsėjo 6 dieną Jungtinėse Valstijose vienas iš tokių kareivių - buvęs tankistas Hovardas Unru (Howard Unruh) nusprendė suvesti sąskaitas su kaimynais. Per karą H. Unru buvo tikras didvyris, nors ir pasižymėjo kai kuriomis keistenybėmis. Pavyzdžiui, jis rašė dienoraštį, kuriame smulkiai apibūdindavo nužudytų priešų palaikus. Grįžęs namo, Unru negalėjo rasti darbo ir buvo priverstas gyventi su motina. Kaimynai įtarė, kad jis yra homoseksualus ir ėmė atvirai iš jo tyčiotis. Tam tikrą homoseksualo patirtį jis tikrai turėjo, dėl ko patyčios atrodė dar labiau žeminančios. Netrukus veteranas pradėjo rašyti naują dienoraštį, kuriame užsirašydavo užgavėjų vardus ir pasižymėdavo tuos, kuriems reikia atkeršyti. Galų gale, jo kantrybė trūko. Buvęs didvyris per 20 minučių iš pistoleto paklojo 13 žmonių, tarp jų tris vaikus.
Kada Unru sėdėjo užsibarikadavęs savo bute, apsuptas policininkų, jam prisiskambino žurnalistas Filipas Bakstonas (Philip W. Baxton). Jis paklausė, ką tokio kaimynai padarė veteranui, kad šis juos nužudė, ir Unru atsakė: „Kol kas nieko, bet jie mane jau užkniso“. Į klausimą, kodėl Unru žudo, jis atsakė: „Nežinau. Kol kas negaliu atsakyti. Esu labai užsiėmęs“. Jį sučiupo gyvą, pripažino nepakaltinamu ir uždarė į beprotnamį. Kitą kartą karo aidas atsiliepė Vakarų Vokietijoje. 1964 metų birželio 11 dieną Kelne per savo 42 gimtadienį vermachto veteranas Valteris Zaifertas (Walter Seifert) įėjo į katalikiškos mokyklos teritoriją, apsiginklavęs ietimi, vėzdu ir paties pasidarytu liepsnosvaidžiu. Mokykloje V. Zaifertas sušuko, kad jis yra antrasis Adolfas Hitleris, ir ėmė leisti į klases ugnies liežuvius ir badyti ietimi visus, kas pasitaikė jo kelyje. Galų gale jis buvo suramdytas, bet spėjo prisiryti pesticidų ir kitą dieną mirė kančiose. Zaiferto aukomis tapo aštuoni vaikai ir du mokytojai. Dar 22 vaikai buvo sužaloti, nemažai iš jų patyrė sunkiausius nudegimus. Tyrėjai nustatė, kad Zaifertas siuto ant vyriausybės už tai, kad ši nenorėjo mokėti kariškio pensijos už tarnybą fiureriui.
Apie panašius įvykius daug rašė laikraščiai, ir žudikai tam tikrą laiką tapdavo tikromis įžymybėmis. Kuo daugiau jiems buvo skiriama dėmesio, tuo dažniau chroniški nevykėliai, nepatenkinti viskuo pasaulyje, svajojo atsidurti jų vietoje. Daugelis tiesiog nematė kito kelio, kaip atkreipti į save visuomenės dėmesį ir išsakyti savo problemas. Šiaip ar taip, XX amžiaus antrojoje pusėje masinės žmogžudystės tapo gana paplitusiu reiškiniu. Vis dažniau šūviai skambėjo darbo vietoje: taip užguiti klerkai arba iš darbo atleisti darbuotojai suvedinėjo sąskaitas su vadovybe ir tarnybos draugais. Šiuo požiūriu ypač nesisekė JAV pašto tarnybai. Laukite tęsinio
