Apie tai, ar įmanoma smegenis įgalinti gydyti ligas, kaip nuo mūsų smegenų veiklos priklauso jaunystė ir kiek įmanoma smegenis ištreniruoti, su neuromokslininke Urte Neniškyte plačiau kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“.
Dar neaišku, kas ta sąmonė
Neuromokslininkė pokalbio pradžioje priminė, kad smegenys yra išskirtinis ir sudėtingas organas, mat visų pirma yra ir cheminis, ir elektrinis.
„Tai reiškia, kad visa informacija tarp neuronų, išilgai juo, keliauja silpnu elektriniu signalu. Taigi jau turime kiek kitokį veikimą, nei kituose organuose. (Tiesa, širdyje susitraukimo informacija irgi yra perduodama elektriniu impulsu.)
Kita vertus, kai susitinka du neuronai, vienas išskiria chemines medžiagas, kitas jas atpažįsta ir tada antrasis neuronas irgi gali sugeneruoti elektrinį signalą. Taigi smegenų veikimas, lyginant su likusiai organais, yra labai netipiškas“, – aiškino U. Neniškytė.
Ji pasakojo, kad smegenų veikimą mokslininkai šiandien jau supranta gana neblogai – gali paaiškinti, kaip vienas neuronas aktyvuoja kitą, kaip viena smegenų sritis aktyvuoja kitą, kokios smegenų sritys žmogui reikalingos, kad skaitytų ar girdėtų. Tačiau dar lieka sąmonės klausimas.
„Buitiškai suprantame, kas yra sąmonė – kai miegame, neturime sąmonės, kai atsibundame, turime. Tai yra ta smegenų veikla, kurią pačios smegenys gali suvokti. Nes kai kalbame apie sąmonę, tik dėl to, kad yra tam tikras grįžtamasis ryšys, kad pačios smegenys suvokia, jog tai yra jų veiklos rezultatas.
Ir tai yra labai sudėtinga. Galime išmatuoti energetinį poreikį, kiek reikia sąmoningai smegenų veiklai, lyginant su miego kontekstu. Bet tokie dalykai nepaaiškina, kaip ta sąmonė atsiranda. Ir tai nebuvo paaiškinta per visus tuos tūkstantmečius, kai žmogui pasidarė įdomu, kaip smegenys veikia“, – konstatavo mokslininkė.
Pasak jos, dėl to visuomenė turi įvairių alternatyvių teorijų, pavyzdžiui, kalbama apie antgamtišką sielą. „Kiti tyrėjai, tarp jų – ir aš, sako, kad sąmonė irgi turi biologinį pagrindą. Bet kaip tai sukuriama, mes dar nežinome ir negalime dar to paaiškinti“, – pastebėjo U. Neniškytė.
Net 30 proc. gydymo nulemia placebo efektas
Paklausta, ar smegenis galima įgalinti gydyti ligas, „patikrinti“, kas organizme serga ar pradėti gydyti dar prieš susergant, pašnekovė patikino, kad sąveika tarp kūno ir smegenų yra labai glaudi.
„Mūsų smegenys tikrai prižiūri ir žino, kada sergame. Yra specialūs smegenų centrai, kurie vertina, kokia yra mūsų situacija periferijoje, visame likusiame kūne. Ir temperatūra natūraliai pakyla tik dėl to, kad smegenys išties pajunta, kad yra uždegimą sukeliančios medžiagos – virusai, bakterijos. Aišku, jos veikai netiesiogiai, bet kūnas jau sureaguoja, kad yra virusų ar bakterijų ir reikia pakelti temperatūrą, kad padėtų tuos patogenus sudoroti“, – kalbėjo ji.
Mokslininkės pastebėjimu, kitas labai svarbus dalykas yra tai, kiek gydant tam tikrus susirgimus yra reikšmingas placebo efektas.
„Atlikus nemažus ir gana išsamius tyrimus buvo nustatyta, kad placebo efektas, kai kalbame apie bet kokį gydymą, ar tai būtų medikamentinis, ar nemedikamentinės priemonėmis, sudaro apie 30 proc. poveikio, kas yra nemažai. Tai reiškia, kad jei aš vartoju vaistą ir manau, kad man jis neveiks ir man netinkamas, jis man veiks apie 30 proc. silpniau.
Be abejo, čia yra vidurkiai ir nesiūlau žmonėms minties galia gydytis vėžio ar cukrinio diabeto. Turime suprasti ribas, kur yra labai aiškios biocheminės priežastys. Bet kai mes kalbame apie tokius procesus kaip skausmas, ypač lėtinis skausmas – tokio tipo negalavimų gydymui labai svarbus mūsų nusiteikimas, koks yra mūsų santykis su skausmu, su gydymu, kurį gauname. Nesakau, kad tik nusiteikimu turime gydytis, bet kad nusiteikimas irgi yra svarbus“, – pabrėžė U. Neniškytė.
Stresas skatina veikti, bet ir žudo neuronus
Pasiteiravus, kodėl, jeigu taip veikia placebo efektas, smegenys negali kontroliuoti, kad nesusirgtume vėžiu, mokslininkė atkreipė dėmesį į kitus organizme užkoduotus procesus.
„Organizme kiekvieną dieną atsiranda vėžinių ląstelių ir mūsų organizmas veikia nuostabiai, nes kiekvieną dieną tas vėžines ląsteles „išgaudo“ ir neleidžia joms tapti vėžiu kaip susirgimu. Tai yra vėžinės ląstelės, turinčios potencialą sukelti vėžinį susirgimą, bet mūsų rizika susirgti vėžiu per visą gyvenimą siekia 50 proc. Visos vėžinės ląstelės kasdien yra sėkmingai išgaudomos ir sėkmingai sunaikinamos. Tą padaro mūsų imuninė sistema.
Bet yra žinoma, kad mūsų psichologinė, emocinė būsena, savijauta glaudžiai siejasi su mūsų imuninės sistemos veikla. Pavyzdžiui, stresas, jo metu išsiskiriančios medžiagos tiesiogiai slopina imuninės sistemos veikimą. Tai vėlgi yra ryšys – mes blogai jaučiamės, mūsų smegenys tai interpretuoja kaip kažkokį pavojų – tai gali būti ir emocinis, ir fizinis pavojus. Streso metu yra išskiriamos medžiagos, kurios veikia visą kūną, kad mes pabėgtume nuo pavojaus, jo išvengtume, išsigelbėtume, bet kartu jos turi slopinantį poveikį imuninei sistemai“, – sudėtingus organizmo procesus aiškino U. Neniškytė.
Jos aiškinimu, taip jau yra susiklostę, kad stresas žmonėms yra reikalingas, jog imtų kažką veikti. Tačiau stresas stresui nelygus.
„Tas „gerasis“ stresas, kuris reikalingas mums veikti, vadinamas eustresu. Bet vakarietiškame pasaulyje suaugę žmonės gerokai peržengę tą eustresą ir gyvename didelį neigiamą stresą sukeliančiomis aplinkybėmis. Ir tai nėra gerai – tai veikia tiek pačią imuninę sistemą, tiek turi ilgalaikes pasekmes ir smegenų sveikatai.
Tiriant gyvūnų modelius yra pademonstruota, kad streso poveikis yra vienas iš tų, kuris gali lemti net neuronų smegenyse praradimą. Tai jau ilgalaikis neigiamas poveikis“, – kalbėjo mokslininkė.
Žmonės praranda įgūdžius?
Paklausta apie tai, ar gyvendami šiuolaikinėmis aplinkybėmis, kai technologijos daug ką gali padaryti už žmogų, nerizikuojama netekti tam tikrų svarbių įgūdžių, U. Neniškytė pasidalino vienais pirmųjų tyrimų, atliktų naudojant nekenksmingą neinvazinio magnetinio rezonanso tomografą.
„1995 metais buvo tiriami Londono taksistus ir paprasti gyventojai. Kas buvę Londone, įsivaizduoja, kokios ten gatvelės, be to, tais laikais dar nebuvo telefonu su GPS, tad visi taksistai realiai važinėjo iš atminties. Ir tyrėjai atrado labai įdomų dalyką, kad hipokampas, mūsų smegenų sritis, atsakinga už atmintį, mūsų prisiminimų katalogas, taksistų smegenyse fiziškai yra didesnis.
„Tai reiškia, kad jei aš vartoju vaistą ir manau, kad man jis neveiks ir man netinkamas, jis man veiks apie 30 proc. silpniau.“
Ir tada buvo suprastas pirmas dalykas, kad mūsų erdvinė orientacija yra atminties forma, kas dabar savaime suprantama. Ir taip pat buvo suprasta, kad smegenys, kaip ir raumuo, yra treniruojamos. Labai įdomu, kad jau 10–15 metų mes visus žemėlapius nešiojamės kišenėje, tai yra iškėlėme iš hipokampo į kišenę. Tada tyrėjai iškėlė klausimą, o kaip dabar keičiasi mūsų hipokampo struktūra. Ir paaiškėjo, kad ji mažėja.
Jei hipokampas mažėja senatvėje, tai sakome kad yra Alzheimerio liga, jei mažėja visiems, tai sakai, kad tai – gyvenimo būdo pokyčiai. Bet, viena aišku, struktūrinis pokytis yra. Tai kas dar nėra parodyta, ar mes izoliuotai prarandame tik erdvinę atmintį ar kartu prarandamos ir kitos atminties funkcijos, kas būtų žymiai blogiau“, – aiškino neuromokslininkė.
Nelavinama atmintis silpsta
Apibendrinusi, kad priklausomai nuo to, kaip veikiame, ne taip greitai, bet smegenys iš esmės irgi keičiasi, pašnekovė turėjo tiek gerų, tiek blogų žinių. Kaip sugipsuotos rankos raumenys per kelias savaites nedirdami nusilpsta, taip ir smegenų veikimą galima tiek sustiprinti, ir tiek susilpninti:
„Smegenys iš esmės yra plastiškos ir prisitaiko prie tų aplinkybių, kuriomis gyvename. Tai jei aplinkybės tokios, kad nereikalauja mąstyti, o smegenys naudoja be galo daug resursų, energetiškai yra labai imlios, jos iš esmės nenaudos tų resursų, nes apsimoka tiesiog. Taigi jei nelaviname atminties, mintino skaičiavimo, faktų atsiminimo, mąstymo, kur reikia atsiminti ir palyginti dalykus, tai tų gebėjimų neturėsime.
Tai nereiškia, kad jų niekada neišmoksime. Tai gera žinia. Nes kai buvo lyginamas jaunų ir vyresnių (neuromoksliškai pagyvenęs – jau virš 50 metų) žmonių mokymasis, buvo pastebėta, kad mokymosi efektyvumas tarp jaunų ir vyresnių asmenų nesiskiria. Tiesiog jaunesni dar remiasi savo biologiniu smegenų lankstumu, o vyresni moka mokymosi strategijų ir galiausiai rezultatas yra tas pats.“
U. Neniškytė pažymėjo, kad tai – pozityvi nata, nes net jei dabar ir nelavinamos tam tikros funkcijos, nes atrodo, kad jų nereikia, jei jų prireiks ateityje, vis tiek bus galima jas išlavinti.
„Bet čia atsiranda ir kultūriniai, sociologiniai klausimai, kartų skirtumai – ar nėra taip, kad iš įpročio suprasdami pasaulį, koks jis buvo mums, ir naujoji karta turi mokėti tą patį, ką ir mes mokėjome, nes daug kas pasikeitė“, – svarstė mokslininkė.
Vienų smegenys sensta greičiau?
Paklausta apie tai, kiek žmogaus amžius priklauso nuo to, kiek treniruojame smegenis, pašnekovė priminė, kad pirmieji fiziologiniai senėjimo požymiai atsiranda jau apie 50 metų.
„Jei žiūrime į funkcinį senėjimą, tai yra kada smegenys ima jausti, kad veikia silpniau, tai įvyksta vėliau ir skiriasi priklausomai nuo to, kokia veikla žmonės užsiima. Klausimas, ar dirbant skirtingus darbus senėjimas skiriasi? Prieš porą metų atlikta labai didžiulė studija Jungtinėje Karalystėje, kur buvo tirta 2 mln. žmonių, buvo atsakyta, kad nepriklausomai nuo to, kokia veikla užsiimame, senstame vienodai.
„Kitaip sakant, nors biologinis senėjimas nesustabdomas, bet funkcinis senėjimas gali būti sustabdomas. Ir čia aktualiausia yra protinė veikla, kuri, kaip dabar manoma, sukuria kognityvinį rezervą.“
Taigi biologiškai visi senėja vienodai, bet skirtumas, kada aš pradedu jausti, kad mano smegenys sensta, išlieka. Kitaip sakant, nors biologinis senėjimas nesustabdomas, bet funkcinis senėjimas gali būti sustabdomas. Ir čia aktualiausia yra protinė veikla, kuri, kaip dabar manoma, sukuria kognityvinį rezervą. Mėgstu jį palyginti su pensija – kol jaunas ir gali, dirbi, kažką sukaupi ir tada gali pensijoje gyventi.
Tam tikra prasme taip yra ir su mūsų smegenimis – mes aktyviai naudojame savo smegenis, sukuriame kognityvinį rezervą, kuris lemia, kad net biologiškai smegenims pradėjus senti, funkciškai to dar nejaučiame“, – aiškino U. Neniškytė.
Ji pridūrė, kad didžiausią kognityvinį rezervą sukuria aktyvi dvikalbystė – tai gali duoti nuo 5 iki 7 papildomų metų. Be kita ko, taip pat parodyta, kad protine veikla užsiimantys žmonės funkcinius senėjimo simptomus patiria vėliau nei tie, kurie neužsiima protine veikla.
