“Respublikos" žurnalistai žvilgtelėjo, kuo žmonės gyveno ilgąją savaitę Garliavoje, prie Drąsiaus Kedžio namų. Kauniečio dukrytę saugoję žmonės savaitgalį dar nesiruošė galutinai išsiskirstyti, o Klonio gatvę, kurioje gyveno Kedys, tarpusavyje jau vadino Drąsiaus alėja.
Būrelis jaunų vyrų, atvykusių iš Vilniaus, tiesa, jau kimšo į maišus savo daiktus, tačiau dar žadėjo sugrįžti. Kas jie? Vyrai atsakė, kad vieni studentai, kiti - moksleiviai, o treti - bedarbiai.
“Namo važiuosime tik šiek tiek pailsėti. Juk nežinia, ką dar teisėsauga iškrės. Ims ir atims iš globėjų mergaitę. Malonu buvo čia būti. Mažai miegojome, maitinomės sausu maistu. Bet kompanija buvo gera. Maistas mažai mums rūpėjo. Jautėme, kad čia - Lietuva. Čia mūsų vėliavos plazda", - kalbėjo vilnietis Kęstutis.
Arčiau Kedžio namų dar niekas nesiruošė išvykti. Edmundas Limantas, prisistatęs grynu garliaviškiu, čia pat ir gyvena. “Dar kokią savaitę čia širdimi bus visa Lietuva, - tvirtino Edmundas, - juk kariaujame ne vieni. Net iš Palangos buvo atvažiavusių. Miegas - tik laiko švaistymas. Šią savaitę miegojau mažai. Bet nesigailiu. Vadinasi, daugiau gyvenau. Tikrojo gyvenimo. O Klonio gatvę jau dabar vadiname Drąsiaus alėja. Kada nors ji tikrai taip vadinsis".
Paklausus, ar nepritrūko maisto, vyrai ėmė juoktis. Esą čia visą armiją buvo galima pamaitinti. “Atveždavo žmonės visko. Ir maisto, ir atsigerti. Jei netikite, paspauskite ranką. Matote? Raumenys nė kiek nenusilpę. Ne dėl to čia susirinkome, kad būtų gyvenimo sąlygos kaip kurorte. Nieko baisaus. Stuburams miegojimas ant žemės nepakenks", - juokėsi kaunietis Saulius.
Aušra ir Aurelija, tvarkančios palapinę, virtusią laikinąja valgykla, džiaugėsi, kad žmonės palaiko Garliavoje vykstančią akciją.
Aušra pasakojo: “Teikia mums pagalbą savo nuožiūra. Tarkime, pritrūkome vandenuko. Taip greitai jo vėl turėjome, kad net nemoku apsakyti. Visko turėjome. Saldainių, picų, lašinių! Arbatos - gal vietos prekybos centre tiek nebuvo, kiek pas mus. O vietiniai vaikai buvo mūsų barmenai. Dar ir kokie. Puikiausi. Prie gatvės pradžios, kur mūsų budėtojų postas, būdavo, atvažiuoja koks nors džipas. Vairuotojas klausia, ko jums dar reikia, ko atvežti. Sako, varau į darbą, tai bent pinigų jums duosiu. Jau pirmąją protesto dieną gavome dėžę duonos. Močiutė atėjo. Sako, vaikai, imkite svarainių sirupo. O čiužinių, o palapinių kiek gavome. Ir skėtį didelį, kai lietus ėmė pliaupti. Sako, imkite, turėkite, mums negaila. Tik kovokite dėl mergaitės. Jaunimas malkų atvežė. Net nežinau iš kur. Kiek pagalbos mums suteikta anonimiškai. Rėmėjai net vardų nepasakydavo. Tik ginkite mergytę, tik saugokite".
Aurelija tęsia Aušros monologą: “Ir vaistukų gavome. Matote mūsų vaistinėlę? Vaistukai nuo galvos skausmo ir širdies. Mes per naktį čia būname nuo penktadienio. Pamiegame dvi tris valandas. Patys žmonės suteikia energijos. Tas visų nuoširdumas. Ta aura. Tarsi būtume viena šeima. Visi buvome vieningi. Pirmą dieną, kai dar stokojome maisto, po pusę sumuštinio dalijomės. Netgi po vieną kąsnį. Toks senukas, invalidas su ramentu, budėjo nuo pirmosios nakties. Siūlome maisto, o jis - ne pavalgyti čia atvažiavau. Juk namuose tik vieną sykį per dieną valgau".
Paulius iš Jurbarko, jau lankstantis savo palapinę, atvirai sako: “Tikiuosi, kad padarėme gerą darbą". O Deivilas iš Utenos, vilkintis marškinėlius su užrašu “Patriotas", prisipažįsta: “Jei ne krašto apsaugos savanorių pratybos, dar ilgai čia būčiau. Juk reikia dar budėti".
