Seniai buvau vakarėlyje, ypač teatralų. O čia taip nuskilo, kai papuoli į Aktoriaus Jubiliejaus vakarą. Ir dar už dyka. Pabendrauji žmogus, sužinai, kuo elitinė visuomenė kvėpuoja ir koks jos ir viso teatro pulsas. Neginčijamai geriau už spektaklį.
Tiesa, spektaklis taip pat buvo puikus. Aktorius taip vykusiai surežisavo, kad sveikinimai, kurių, kaip pasakė, negalima išvengti ir jie turi būti tautai girdimi (dėl sveikintojų, ne sveikinamojo), pasigirdo prieš spektaklį. Žavus kultūros ministrės žodis, nuobodus Vyriausybės vadovo, kiek barokiškas Prezidento. (Ar tai dėl to, kad jis - ir teatro Vadovas? Juk daugelis jo kolegų šventė šįmet tokius pat jubiliejus. O nesigirdėjo...)
Po to - Aktoriaus monologai. Neištęsti, gražūs. Nuo Pauliaus Širvio (keista interpretacija) per Antaną Strazdą (nuostabu!) iki Sergejaus Jesenino (principas - “kad tik kitaip”, kaip ir gražiai grojusių, bet keistai interpretavusių žinomas dainas “Rojaus tūzų”). Po to, nors Aktorius pareiškė ketinąs rinkti “probki dušu svoju zatykatj”, vis dėlto pasiūlė nusileisti į bufetą ir butelius atkimšti. Antroji dalis, kaip Aktorius ir numatė, buvo šilta, nuoširdi, kaip ir sveikinimai jam bei palinkėjimai visiems iš “Idos Basar” ir “Alitos”.
Kuo gyvena mūsų teatras? Panevėžys planuoja Tarptautinę teatro dieną. Su savaitės festivaliu prieš tai (šioks toks analogas Rokiškio festivaliui) ir nebekristroforiniais, o balažin kokiais apdovanojimais finale. Kadangi teatrų vadovai atsisakė bet kokių siūlytų pavadinimų, skambės tik “Metų aktorius”, “Metų aktorė”, “...scenografas”, “...kompozitorius” ir t.t. Nelabai įdomu, bet ką padarysi.
Tačiau planus gali pakoreguoti ministerija, nes kol kas tai - tik svajonės be jokio patvirtinto biudžeto. Panevėžys alsuoja tuo.
Kaunas, t.y. Vidmantas Bartulis, jau atsikvėpęs. Pasišalinęs iš posto, o kol kas paskelbtas papildomas konkursas į jo vietą. Nes pirmajai datai niekas nepristatė savo kandidatūros. Kamikadzių laikai praėjo. Matyt, reikės tiesioginio valdymo iš ministerijos Menų skyriaus, kurio vadovas buvo patvirtintas tą patį penktadienį - Jurgis Giedrys. Tauras Čižas iš LIFE’o ir po vadybos stažuočių JAV, sako, kažkodėl “pralėkė”. Neįdomu.
Vakarėlis įsisiautėja, visi darosi linksmesni. Prie staliuko beveik susipeša vadybininkas-prodiuseris su viena režisiere. Dėl Eve’os Ensler “Vaginos monologų”. Įdomiausia, kad tą knygą mačiau pas kolegę ant stalo prieš eidamas į tą vakarą, - ji pati norėjo statyti pjesę kaip akciją. O dabar pešasi net trys teatrai ir keli režisieriai. Kieno teisės? - šaukia vienas, kita sako: nežinau, bet pinigus jau turiu. Sako, prieš metus tai dar norėjo statyti “šeškių” klubas (Oželytė prisimintų savo aktorės kelią?).
Matyt, pasaulyje daugiau pjesių nėra. Arba visi lygiuojasi į Brodvėjų ir Vest Endą.
Vakarėlio nuotaika kyla. Visai “vestendiškai” prie teatrinio žurnalo redaktoriaus prikimba Nacionalinio atstovai. Vienas juokais, kitas rimtai gąsdina geriau nerašyti daugiau tokių straipsnių. Kokių - neskaičiau. Bet, supratau, ant nuospaudos Nacionaliniam ten užminta.
Kitos temos - televizija, rinkimai. Viena kritikė išgyvena atitrūkusi nuo liaudies ir nepažįstanti jos: Dievui dėkojo, kad nesilažino, kas laimės. Kita reziumuoja: tipiškas inteligento atotrūkis nuo liaudies, beveik carinė Rusija.
Tačiau smagu tai, kad jubiliatas nelieka pamirštas. Jį vis dar supa daug žmonių, nežinau, ar jis prisėdo prie ministrės pataisyti savo teatro reikalų. Tikėkimės, jie taisosi ne tik jubiliejų dėka, kada susirenka pilna salė ir pasigirsta daug šūksnių “Bravo!”. Už vakarėlį jam - taip pat bravo. Ne scenoje, bet visos aktualijos kaip ant delno. Kieno kitas?
Jūsų - [email protected]
