„Noblesse oblige“, aukšta padėtis įpareigoja, – 1837 m. rašė laiške aktorė ir literatė Frances Anne Kemble. Tačiau šiandien padėčiai neturint jokios reikšmės laikytis kažkokios garbės kodeksų, įpareigojimai liko vien menininkams. Statusas įpareigoja, sako jie ir tai demonstruoja visomis kryptimis.
Menininkų statusas, jų stotas reikalauja būti aukščiau visų. Menininkas, sutiktas savo parodos atidaryme, į komplimentus dažniausiai reaguoja maždaug taip: „Bet Dieve, kiek rūpesčių čia buvo... Dar nepadaryta tas ir anas, čia „bardakas“, o ne galerija, pats matai, koks apšvietimas...“. Į normalią kalbą išvertus tai reikštų, kad mano darbas kur kas didingesnis, vertingesnis, įdomesnis, nei tu matai, todėl tu visko net nesugebėjai įvertinti. Be to, vargu ar su savo proteliu apskritai galėtum įvertinti. Na, ačiū, sakai ir apsisukęs nueini, eilinį kartą prisiekęs nedalyti komplimentų, net nuoširdžių, – bet, kita vertus, o ko jis sustojo prie tavęs su klausimu akyse? Juk ne apie bulviakasį norėjo paklausti.
Menininkas, po spektaklio, filmo, parodos klausiantis – na, kaip? – jau ne menininkas. Jis akimirksniu praranda savo statusą. Geriausia, ką jis gali pasakyti po spektaklio (ir dažniausiai tik tai ir sako): „Šiandien prastai ėjo“. Ir dar priduria: „Va kad būtum matęs vakar...“. „Vakar“ yra kur kas geriau nei „ateik rytoj“, nes dėl rytojaus niekas negali garantuoti, o „vakar“ reiškia, kad to auksinio, tobuliausio varianto tu daugiau niekad nepamatysi ir jau keik tik save, kad vakar buvai tinginys.
Apmaudžiau kino menininkui, nes jis negali pasakyti: „Šiandien blogai vaidino“. Bet iš bėdos gali pasakyti ką nors apie fokuso nebuvimą (kurio tu, žabalas, per visą filmą nepastebėjai). Tačiau jis dažniau nukreips kalbą į būsimo filmo finansavimą, tiksliau, finansų stygių.
Tikras menininkas pagal savo statusą dar negali pasakyti, kad skaitė tavo recenziją. Nes recenzijų jis apskritai neskaito, nes jis aukščiau kažkokios rašliavos, juo labiau laikraščių.
Bet labiausiai elgtis adekvačiai statusui menininką įpareigoja prizai, premijos, apdovanojimai. Menininkas, suprantama, į juos negali reaguoti, nes jis labai maža ką bendra turi su žemiškais dalykais, – juk jis nuolatos kažkur labai netoli dangaus sferų. Todėl kiekvienas telefono skambutis ir jo pasveikinimas jį privalo siutinti, varginti, tapti nuobodžiu keleto dienų ritualu. „Ai, čia vėl ta televizija nori atvažiuoti...“ – numykia puse lūpų. Prizai jį labai vargina, ypač stovėdami pagarbiausioje jo buto vietoje, o dėmesys juos įteikus – dar labiau. Menininkas pasiryžta ir duoda pusės valandos interviu radijui ar televizijai. Po to nepatenkintas išeina: nelabai ką čia mes ir pakalbėjome, nes tos problemos, jei jas pajudintume, netilptų ir į trijų mėnesių realybės šou.
Žinoma, dėmesys kartais vargina labai pagrįstai: kuriems galams šią savaitę menininkams ir kitiems iškiliems piliečiams reikėjo dalyvauti kelių valandų „Kristoforų“ įteikimo ceremonijos repeticijoje? Jie ką – iki scenos turėjo eiti labirintais, atsakyti į intelektualius klausimus, sudainuoti „Casta diva“, itin raiškiai perskaityti savo kalbą?
Šią savaitę buvo išdalytos nacionalinės premijos. Pats didžiausias šalyje menininko apdovanojimas ir jo pripažinimas. Na ir ką? Skulptorė, duodama interviu radijui, išlaiko statusą: nieko ten ta premija jai nedavusi, nei ji pradžiuginusi, nei ką, nes nelabai ji tam reikšmės teikė. O apie pinigus ir apskritai patylėsime, – jie juk laimės neatneša, ypač globalios.
Velnias, galvoji, juk supranti, kad visi tie statusai yra iš kompleksų, ir nemokėjimo priimti komplimentus (analogiškai – juos sakyti) ir iš to amžino dejavimo apie pamirštą menininką. Bet juk ne XIX amžius, o ir tada net Dostojevskis puikiai gyveno ir prašom jo netapatinti su kambaryje-grabe kliedinčiu Raskolnikovu. Bet ne, tas nevisavertiškumo kompleksas virto Napoleono kompleksu ir padėkų už premijas nesitikėk – jos ir turėjo būti gautos. Bet galvoji – bent tu būk nors menkiausiai miela ir bent jau nemenkink keleto mėnesių darbo tų žmonių, kurie tau tą nelemtą premiją paskyrė ir uždrumstė šventą tavo kasdienybės rutiną. Kurie draskėsi dėl tavęs, rizikuodami būti apkaltinti draugystėmis ar giminystėmis, kurie nemiegojo naktimis dėl pašlijusių nervų ir galvasopių, kurie premijas skirstančioje komisijoje pykosi liežuvius galąsdami ir retorikos meną tobulindami, lyg būtų daliję tuos prizus ir pinigus sau. Ką jau kalbėti apie požiūrį į valstybę ir jos apdovanojimus. Bet normalus menininkas į visa tai atsakys jam normaliu: „Aš juk jų neprašiau“...
Todėl kultūros ministras galėtų į tai atsižvelgti ir po tokių pasisakymų išleisti bent jau įsakymą: „Apdovanojimą įteikti, pinigų neduoti“. Arba, rūpindamasis įteikimo premijų ceremonija: „Pinigus pervesti anksčiau, kad ceremonijai nusipirktų iškilmėms derantį drabužį“. Nes ką žinai – labai tikėtina, kad ateis su džinsais ir golfu.
Šių iškilmių nereikia repetuoti: menininkai kalbų neskaito. Jie dažniausiai tik pasako ačiū apdovanojimą teikiančiam, bet net ne į mikrofoną. Nes ką iš esmės menininkas gali pasakyti per jam leistinas vieną, tris ar ir 10 minučių? Lygiai nieko. Juk už jį kalba jo kūriniai. Todėl visi apdovanotieji Nobelio literatūros premija yra visiški prisitaikėliai prie protokolo ir parsidavėliai dinamito verslui. Laimei, bent lietuvių tarp jų nėra ir mūsų menininkų vardas nesuterštas.
