„Lietuvą vaizduojuosi kaip didžiulę buhalteriją“, – maždaug taip perfrazuodama klasiką galėjo pasakyti buvusi Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininkė Violeta Latvienė. Palikdama postą pareiškė, kad džiaugiasi įdiegusi visuotinę mokesčių deklaravimo sistemą. Asmeniškai man tai skambėjo kaip „mauras padarė savo darbą, mauras išeina“.
Prieš savaitę Valstybinė mokesčių inspekcija surengė atvirų durų savaitę, tačiau šį pastatą jau nuo pernai metų apeinu per kvartalą ir nenutuokiu, kas ten šįkart buvo kalbėta (reklamuotasi, be abejo). Bet plačiau praverti šias duris laikau tiesiog pilietine savo pareiga.
Taigi 2005 m. paskutinės balandžio savaitės. Pastatas Šermukšnių gatvėje apgultas iš visų pusių. Žmonės stovi eilėse, laukia blankų, ieško, knisasi, teiraujasi. Suprantu, kad tomis dienomis Lietuvos BVP krinta kaip dolerio kursas per naftos krizes: kam rūpi darbas, kai reikia studijuoti neva lietuvių kalba surašytą instrukciją. Ji parašyta pusiau lietuviškai, pusiau – buhalterių slengu: arba rašyk, kad 13 laukelio skaičių sudedame su 20 ir 21 laukelių, arba jau konsultuokis su lituanistais. Bet VMI užmačios yra paversti visus Lietuvos piliečius buhalteriais ir ši klasė niekaip nesupranta, kaip kita negali suprasti jų kalbos.
Aš, deja, vienas iš pastarųjų. Man ties buhalteriniais skaičiais ant smegenų užkrinta juoda uždanga ir kai darbe buhalterė man prikiša „kaip jūs nesuprantate, kur eina jūsų pinigai?!“, aš jai pasiūlau parašyti meno kūrinio recenziją. Ji pasipiktinusi užsičiaupia.
Todėl pasirenku taktiką, kurią pastebiu jau prie VMI langelių: apsukresni (paprastai vyrai) pabando paflirtuoti su jaunesnėmis už langelių sėdinčiomis informacijos teikėjomis. Jei pasekčiau, pamatyčiau, kad po darbo jos susitinka su jais arba jau sugrįžta po pietų pertraukos su kampuotais maišeliais (tikėtina – saldainių dėžutės juose). Taigi nedidelė vyriškoji dalis jau išsprendė savo problemas. Kadangi atvirai ir prie visų flirtuoti nesirengiu, man tenka atsiduoti taip pat į pažįstamos finansininkės rankas. Pačios aukščiausios klasės ir vienos iš pačių aukščiausių Lietuvos įstaigų. Suprantama, taip pat su kvadratiniu maišeliu (jei BVP krytis tomis dienomis ir buvo amortizuojamas, tai tik konditerijos ir alkoholio pardavimo – daugiausia saldžiųjų, moteriškos pusės gėrimų – dėka).
Finansininkė ūkiškai iškeikia visą sistemą „optom“su jos smegenimis, dar paliudija mano prielaidą, kad jei JAV deklaracijų pildymas užimtų daugiau nei 4 minutes, finansų inspektorius būtų pasiųstas kur nors į Aliaską, ir imasi pildyti manosios deklaracijos. Užpildo ir aš sužinau, kad valstybė man už sumokėtus mokesčius yra skolinga per 900 litų. Iškyla itin retorinis klausimas: kodėl aš turiu rūpintis tuo, kad ji man skolinga, kurioje valstybės institucijoje yra jos sąžinė, kodėl ji man skolinga tampa tik post factum, ir kas blogai su mokesčiais, kad susidaro skolos? Galbūt atsakymas tik vienas: kad galėtų tas skolas investuoti į bankus ir po to kuo ilgiau juos palaikyti, kad užaugtų ir procentai?
Po sėkmingo, kaip tariuosi, deklaracijos „nugalėjimo“ ramiai laukiu trejetą mėnesių (kad skolos dar pasisuktų bankuose?) ir sulaukiu laiško iš Druskininkų: deklaracija neteisinga, vieno langelio skaičius turi būti kitame langelyje. Pildykite per 10 dienų.
Mano asmeninis indėlis į šalies augimą vėl stoja, tiksliau, krinta. Trenktis reikia jau į Verkių gatvėje esančius barakus. Ten prie durų su J raide pagal pavardę atstoviu eilėje (ne vienintelis toks finansinis analfabetas) ir mane pasitinka buhalterė (pavadinkime ją -ukevičiene) su klausimu: kur jūsų deklaracijos kopija? O, lemenu, pas jus kompiuteryje mano duomenų nėra? Ji pažiūri į mane kaip į anksčiau minėtąjį analfabetą ir pasipiktina: o tai pagal ką aš tikrinsiu jūsų duomenis? Čia staiga manyje pabunda finansinis genijus ir išrėžiu: o jei būčiau kopijoje užpildęs, kad valstybė man skolinga milijoną, tai jūs tuo ir vadovautumėtės?
Po mažo kivirčo ji suranda mano deklaracijos elektroninę versiją ir pareiškia, kas neteisinga. Sakau, nelabai suprantu. Ji atsidūsta ir geranoriškai perpildo ją visą taip, kaip reikia, t.y. kaip jai atrodo. Valstybės skola man sumažėja iki 700 litų. Na, tebūnie.
Įdomumo dėlei paskambina mano finansininkė iš aukščiausios Lietuvos įstaigos ir paprašo atnešti tą jos variantą. Užnešu (jau be kvadratinio maišelio), ji pažiūri ir mes (net ir aš) išsiaiškiname, kad VMI atstovams niekaip netinka toks variantas kaip vien tik iš honorarų sumokėtas mokestis. Jie nepripažįsta autorinių sutarčių, jiems reikia, kad visi žmonės kažkur dirbtų, tačiau kaip tik tais metais vien honorarais ir maitinausi. Vis dėlto mes paliekame tą VMI atstovės variantą ir jį nunešu į VMI kabinetus.
Jau kitą dieną sulaukiu skambučio (pažanga: nereikėjo laukti net trijų mėnesių ir laiškelio). Skambina iš Verkių g. pastato, bet jau ne -ukevičienė, o jos kolegė (pavadinkime ją -nčiene). Tonas nuostabus: kokias čia nesąmones man užpildėte, tokių dar neteko skaityti. Na, aš susilaikau nuo analogiškų mandagybių ir nesakau, kad taip per mane ji keikia per kabineto stalą ją skiriančią -ukevičienę. Gal, mąstau, kolegės susipyko. Pakviečia atvykti perrašyti. Bet mano BVP nukrito jau žemiau dolerio kurso giliosios depresijos metais, o jį praturtina dar ir valandos kelionė bei išlaidos transporto talonėliams ir „mikriakams“.
Atvykstu. Pasiimu deklaraciją, kurią maloniai užpildė -nčienė. Rezultatas grąžinamas iki 900 litų skolos, tik langeliai nuo pirmojo varianto kažkaip stebuklingai skiriasi. Suprantu, kad instrukciją reikia traktuoti kaip itin laisvą dokumentą.
(Čia aš suprantu, kad skaitytojas jau gali mesti skaitęs, tačiau tai, kas jam yra literatūrinio kūrinio nuobodybė, man yra egzistencinė-finansinė šios valstybės kasdienybė, kurioje savanoriškai ėmiau maudytis.)
Po dar sykį užpildytos deklaracijos aš atsipučiu iki pažadėtojo auksinio mano praturtėjimo periodo prieš Naujuosius. Bet nesusilaikau, kvailys, ir paskambinu prieš Kalėdas. Idant susigadinčiau nuotaiką: vėl jiems kažkas mano užpildytoje deklaracijoje nepatinka. Jėzau dar negimęs, noriu šaukti, ar jūs tarp savęs kaip nors susitarsite, kaip reikia pildyti? Gal jūs, ponia Latviene, pirma paeksperimentuokite su savo „buhalterinėmis žiurkėmis“, o ne su padoriais piliečiais ir dar visuotiniu mastu?
Tuomet vis dėlto kažką panašaus ir išrėkiu, idant ne man vienam Kalėdos būtų be valstybinių dovanų. Padeda, -tkauskienė pakeičia toną ir maloniai manęs paprašo atvykti į tą pačią Verkių g. Aš važiuoju jau tik dėl vieno dalyko: kažkaip reikėtų pabaigti numatytą straipsnį į „Omni.lt“ ir tik dabar išsispręs, ar jis bus su laiminga pabaiga. -tkauskienė vėlgi maloniai pati jau viską man užpildžiusi (skola – 700 litų), aš tik pasirašau, ji deda antspaudą ir palinki, kad nepraeitų nė trys mėnesiai.
Beveik laiminga pabaiga, bet baigiantis trečiajam, apie kovą, aš absurdiško, o nebe finansinio įdomumo skatinamas vėlei paskambinu į VMI. Ir man kokia nors -utkuvytė pareiškia, kad viskas teisingai (vau, sušunku mintyse), tik – ne visos įplaukos deklaruotos. Ir TIKSLIAI nurodo dar keletą autorinių sutarčių, kurių aš neturėjau savo finansiniame aplanke, kurių antrų egzempliorių redakcijos neišdavė, aš pamiršau ir pan.. Solidarizuojuosi su Brazausku, kuris kažkada pamiršo deklaruoti vieną savo namą. Per tuos langelius ne tik tai gali pamiršti, o pildė juk, dedu galvą, ne jis pats.
Iš esmės dabar man reikėtų tas nurodytas sumas pripliusuoti ir tuomet valstybės skola man išaugtų iki kokio 1000 litų. Lyg ir tinkamas prizas už visas kančias. Bet šį sykį aš sau pasakau: stop, gana!
Nes mane vėl apsupa egzistenciniai-valstybiniai retorinio pobūdžio klausimai ir principai.
Pirma, jei aš užpildysiu dar keletą nurodytų sumų – kokia garantija, kad tuomet viskas bus teisingai? Nes jei šį sykį „pralindau“ pro tą loteriją, ankstesnė patirtis man visiškai nerodo, kad pralįsiu ir dar kartą.
Antra, jau gaila laiko dar sykį trenktis į Verkių g. ir eikvoti laiką vien pasiimti blankams (jų elektroninė sistema kartais stringa, kartais tobulinama ir apskritai ji – visiškai kvaila); tą laiką galiu panaudoti bent jau vienam straipsniui parašyti, kad ir šiam.
Trečia – ir bene svarbiausia: kodėl sukurta tokia sistema, kur VMI turi VISAS mūsų įplaukas ir žino valstybės skolas mums, bet kažkodėl MES jas turime surašyti, o ne JI? Tuomet – kuriems galams apskritai reikalinga VMI, išlaikoma mūsų pinigais?
Ir ketvirta, visiškai svarbiausia: logiškai išeitų, kad VMI ir jos sukurta deklaravimo sistema įkurta tam, kad tikrintų mūsų sąžinę. O į savąją nenori pažiūrėti? Gal tą įstaigą tuomet pervardyti Valstybine piliečių sąžinės inspekcija?
Todėl galvoju, kad geriau parašysiu šį straipsnį, valstybės skola man dar labiau paaugs, o po kokių 15 metų, kai viskas bent šiek tiek šioje srityje normalizuosis (tikiuosi, naivuolis), nusisamdysiu gerą advokatą (pvz., Motieką) ir paduosiu valstybę į teismą, idant būtų grąžintos mano skolos. Juk skolos taip pat auga. Ir tuomet, atidavęs advokatui honorarą, atgausiu savo beviltiškai nuvertėjusius 900 litų.
