Ketvirtadienio (02.20) vakarą Lietuvos radijo pirmoji programa pateikė nemažai reklamuotą staigmeną - buvo skaitomi garsieji Evos Ensler “Vaginos monologai”. Apsidraudimui nuo moralės sergėtojų - 23.00 val. Bet apsidraudėlių būta ir daugiau.
Trys aktorės - Eglė Aukštakalnytė, Adrija Čepaitė ir Dalia Storyk, diriguojamos Jono Vaitkaus, skaitė tuos monologus. Jei ne žodis “Vagina”, manytum, kad tai - tipiškas Nacionalinio spektaklis (geresnių laikų, žinia) su visomis jam būdingomis poetinėmis intonacijomis, dvasingumo balastu. Beveik - Salomėjos Nėries “Manęs dar nebuvo, / Alyvos žydėjo…” Dvasingumo gal ir reikia, tačiau vis dėlto pjesėje egzistuoja tas žodis ir skamba jis anaiptol ne kartą. Veikiau - suraskite sakinį, kuriame jis neskamba.
Jungtinių Tautų plėtros fondas moterims (UNIFEM), Lietuvoje bei dar 8 šalyse vykdęs regioninę visuomenės informavimo ir švietimo kampaniją “Gyvenimas be smurto ir prievartos”, ir tikėjosi, kad bus išgirsta būtent ši - smurto prieš moteris - problema. Tačiau Lietuvoje dėmesys buvo sutelktas kita kryptimi.
Kryptis, auditorija, kuriai monologai kalbami, Jono Vaitkaus ir Lietuvos radijo manymu - katalikiškoji Lietuva. Ji nemiegos iki išnaktų ir ausis įtempusi klausysis davatkišką ausį rėžiančių žodžių. Todėl reikia apsisaugoti. Ir buvo saugomasi - muzika (? la Bartulis ar Martinaitis?), akademiškai jautriu, bet šaltoku kalbėjimu, pačiu transliavimo laiku. Tai kas yra svarbiau - pjesės keliama problema, kur išmoningai - ir net išmintingai - leidžiamasi į moters kūno gelmes, braunamasi tam, kad būtų atvertas psichofiziologinis vidus (išprievartauta bosnė, moters fiziologiniai “nešvarūs” epizodai, gimdymas - tai, dėl ko kenčia ta kūno dalis, kuri vyriškam protui įprastai suvokiama tik kaip tinkama vienai funkcijai). Ar svarbesniu vis dėlto liko faktas, kad pjesė bus perskaityta ir efektas nuo vienkartinio vėlyvo skaitymo bus joks.
Kodėl tada pjesė sukėlė tokį skandalą ir finansinį pasisekimą visame pasaulyje? Dėl to, kad buvo išviešinta tai, kas paprastai būdavo slepiama, lyg neegzistuotų. Kaip seksas Sovietų Sąjungoje. Bet - ir kaip išviešinama? Pjesėje apstu vulgarumo, tiesiai tariamų žodžių. Lietuvių kalba tokius dar turėtų susikurti, - visos “pizės”, “putytės” skamba labai jau dirbtinai, nes kasdienoje nevartojamos ar išreiškia kalbininkų patriarchališką požiūrį į tą daiktą - “putytė” kaip vedinys iš “vištytė”, bet vargu ar moterims ji bent kiek primena paukštį. Radijo spektaklyje “vagin?” skamba anaiptol ne vulgariai, greičiau primena kokį nors buities prietaisą, “v?gina” būtų gerokai vulgaresnė. Bet taisyklingas kirtis suveikia kaip prezervatyvas. Todėl ir visos lietuviškosios “putytės” neateina iš gatvės, kaip Evos Ensler pjesėje, sudurstytoje iš tikrų interviu. Todėl ir supranti, kad su Ingeborga Dapkūnaite vaidinusi viena iš “Spice Girls” ir buvo pakviesta tam, kad moterys išlaisvėtų: ji, pasakojo Dapkūnaitė, pasižymi nuostabia “užvedančia” roko žvaigždės energija ir galėjai virsti iš koto, kai visa žilagalvių senučiukių salė paskui ją paraidžiui rėkdavo “C-U-N-T”. Lietuviškai net šis epizodas (“Pizės susigrąžinimas”) nebuvo skaitomas. Problema Vaitkui nepasirodė aktuali.
Erotikos buvo keletas užuominų, skaitymą pagyvindavo retkarčiais įjungiamas fonas - Meredith Monk ironiška daina. Bet kaustė baimė, kad balsas nepakiltų iki orgazminio, kad vaitojimai būtų kitokie nei “Ak!”, kad tik garsas neprimintų sekso telefonu. Vis dėlto negalima taip visko nubraukti: pjesė savo tikslą pasiekė, žodžiai apie smurtą ir moters rūpesčius buvo ištarti ir išgirsti. Tačiau pernelyg racionaliame lygmenyje. Neatsikratai įspūdžio, kad banguotos situacijos buvo preciziškai išlygintos. Ir kieno? Paties žymiausio Lietuvos scenos skandalisto!
Todėl iš didelio debesies kilo mažytis lietus. O galėjo būti gerokai didesnis. Jei jau pasiryžote, jei jau kalbate didžiausiai Lietuvos auditorijai - tai kam tas kaustymasis, koketavimas su pjese ir problemomis, pagaliau su tais, iš kurių gauti pinigai tikslui pasiekti? Bet galime nusiraminti, ši pjesė, kiek žinau, išvys Lietuvos sceną dar bent kokiais trim variantais.
Pabaigoje galima būtų pakalbėti apie kitą pusę - radijo teatrą. Vis dėlto jis tapo nepelnytai pamirštas, o užsieniuose žymūs dramaturgai nesigėdydavo rašyti jam. Beckettas, Ionesco, Pinteris tik ir kepė eteriui pjeses. Nes tai - didžiausia tau suteikiama auditorija, prilygstanti porą šimtų kartų suvaidinto spektaklio salėms.
Be to - tai komfortiškas teatras mums. Šiuo metu, kai teatrai dažnai siūlo tik šaltį ir tuštoką laiko stūmimą, čia patogiai gali išsidrėbti fotelyje namuose, ant sofos, darytis vakarienę, rūkyti, gerti arbatą - esi laisvas. Nelaisvas tik klausytis. Bet tai - kaifas, žiūrovo (klausytojo) orgazmas. Kodėl nesuteikus to kaifo kuo dažniau? Nes taip ir nepažinsime eterinio orgazmo. Net klausydamas gali užsirašinėti pastabas - ir visiškai ne tamsoje. Iš kurių, po teisybei, ir gimė šis atsiliepimas. Būsiu laimingas, jei jis pasirodys jums ne toks po-lytiškai korektiškas.
Jūsų - [email protected]
