Naivus klausimas. Daug kas atsakys - žinoma, turiu. Bet kalbu ne apie vadinamąsias elektroninio pašto dėžutes, bet apie realias, kurios tapo itin aktualios prieš šventes.
Parašiau laišką, užklijavau voką, užrašiau adresą. Ir bandžiau surasti, kur jį padėti, t.y. kur įmesti. Perėjau visą Gedimino prospektą ir supratau, kad atlieku kažkokį keistą eksperimentą, liudijantį apie pokyčius šiame, atsiprašant, informacinės visuomenės greitkelyje. Niekur, išskyrus Centrinį paštą, tokios neradau. Na tos - geltonos, su paštininko rageliu ant fasado. Galiausiai teko kėblinti atgal į Centrinį paštą (o tai šiuo metu, kai prospektas paverstas Zuoko smėlio žaidimų aikštele, nėra lengva). Nustebau ir ten, pamatęs, kad ne tiek jau daug žmonių stovi prie langelių - plg. eiles prieš penketą metų. Paštas aiškiai patiria nuostolius ir paštininkų greitai visai nebeliks. Kaip paaiškinsiu savo vaikams, ką reiškia pavadinimas “Laiškanešys skambina du kartus” ar herojus “počtaljon Pečkin”?
Suvokiau, kad informacinis greitkelis tiesiasi. Atvirukus siuntinėja jau nebe pavieniai žmonės, o organizacijos ir firmos. Nuoširdumo jose - tik tiek, kiek reikia - kontaktams palaikyti, padėkoti už bendradarbiavimą (žinoma, su viltimi jį tęsti). Kiti siuntinėja el. atvirukus, el. palinkėjimus. Dar - per Naujuosius tave užplūsta SMS su melodijomis, paveikslėliais, eilėraštukais, pokštais. Bendravimo gyvu raštu nebeliko: juk man kur kas smagiau skaityti pirmoko rašysena sukeverzotą atviruką, tegu ir su klaidomis, o ne kokį šaltą “Tahoma” ar “Times New Roman” šriftą. Bet jau tokia realybė.
Negali pasakyti, kad nyksta rašto kultūra. Ne, Gutenbergas gali būti ramus - raštas tik dar labiau vystosi. Taip kad realybė neleidžia man pasakoti draugams anekdotų, nors jie sėdi už poros metrų laaabai užimti, tokie business people. Nors tas business jiems visai netrukdo kur kas ilgiau skaityti mano atsiųstą anekdotą, paveikslėlį, peržiūrėti filmukus. Tačiau ekrano vaizdas darosi paveikesnis nei mano pasakojimas - o aš vis šventai tebetikiu, kad pasakoju ne taip jau prastai. Įdomu, mąstau, ar kalėjimo kamerose dar tebegerbiama pasakoriaus “specialybė”? Anksčiau jis iš to pramisdavo, o šiandien? Pasakoja gestais ar siuntinėja SMS?
Pasakojimo žanras nyksta ir iš literatūros, ypač seniai skaičiau laiškų romaną. Dabar tas “Pavojingų ryšių” autorius liktų nesuprastas, jei Valmonas grafienei siuntinėtų ne el. laiškus apie savo potyrius pornografiniame tinklapyje, o toliau sektų vilionių istorijas. Todėl paskutinis gyvas užrašas, ko gero, buvo Bridžės Džouns dienoraščiui išlietas skausmas. Ugnės Barauskaitės romano (“O rytoj vėl reikės gyventi”) herojė jau lieja jas kompiuterio partneriams elektroniniu paštu. O gal taip jai saugiau: po to nuspaus “delete” ir laiškų nebeliks. Iš dienoraščio žodžių neišmesi. Tik kam atidavė juos kaip knygą “Tyto albai”? Business, matyt.
Kalėdų rytą ar kitą dieną gaunami atvirukai nuteikia visai kitaip nei elektroniniai. Šios jau yra kasdienybė. O popierinės? O tas ritualas - apžiūrėti voką, pašto ženklą (įsidėti į kolekciją, ar tokį jau turi, ir tada apsikeisti su draugu), perskaityti adresą (jei nėra - nuo ko jis? Mįslė...), pagaliau atplėšti ir ištraukti atviruką (gal jis pakvėpintas?) - visai ne tas pats, kas paprastas vieno klavišo “open”. O kur tu tą “oupenintą” dėsi? Tik į “folderį” - segtuvą, jei neišmesi. O čia - iškart po eglute ar į bendrą krūvelę, kaip darė damos, prašydamos vėliau juos, tuos laiškus, sudeginti ar užkasti su jomis drauge į kapą. Amžiams... Dabar - “delete”, ir baigta.
Kitąmet vėl pirksi daugelį jų, skirsi tam visą vakarą, po to eisi siųsti. Sunku? Laiko nėra? Bet koks nepakartojamas jausmas, kad jas veš pašto arkliais (beje, ir tą tradiciją reikėtų atgaivinti, kaip ir pašto stoteles). Elektroninis paštas yra buities lengvybė. Tačiau nepakeliama.
Jūsų - [email protected]
