Maždaug tokiame aukštyje, nelygu kokį žvilgsnį rinksiesi, ir vyko Jūros šventė Klaipėdoje. Susigulėjus prisiminimams, sveikatai ir įspūdžiams, galima kai ką konkretizuoti ar peržvelgti nerašytą dienoraštį.
Šios šventės vartotojas, atvykęs į ją pirmąkart, neturi teisės tapti jos istoriku ar istoriografu. Juolab perspėju komentuotojus: manęs visai nedomina visų šventės organizatorių pastangos - nuo savivaldybės iki policijos ar uolių gatvių valytojų, kurie dirbo jiems priklausantį darbą. Esi tik užklydėlis, neturintis memeliško geno.
Šventė prasideda reklama. Kelios dienos iki jos kai kas pasirodo internete. Jei esi ne klaipėdietis ir miesto bei jo gatvių, aikščių pavadinimų nežinai mintinai, gali sėkmingai klaidžioti. Interneto svetainėje (www.jurossvente.lt) žemėlapio nerasi, tik mieste kai kur bus skelbimai su vienos ar kitos vietos tos dienos programa. Bet ar tai kam rūpi. Nes atvyksti... bet apie tai - vėliau.
Programa taip pat neišvengiamai keičiasi. Dėl ko - nežinia, bet ne mano tai reikalas. O pagaliau pereiti į kitą centro kraštą ar palaukti valandą - netgi malonu. Jei tik spėjai į nuostabiuosius fejerverkus, šventėje buvai. Taip mano organizatoriai.
Permetęs programą laikraštyje (kitur - su žvake nerasi) bandai ieškoti sau artimo veiksmo. Bandai suprasti šventės koncepciją. Sunkiai. Ypatingąją programos dalį - taip pat. Žinovai pašnabžda apie vienintelę: tuos pačius fejerverkus. Kažkas mini atidarymą, bet, sako, bus oficialu ir neįdomu. Vietų “sužanrinimas” taip pat nelabai aiškus. Susiorientuoji tik, kad Mažvydo alėja atiduota vaikams, Atgimimo scena tiks kiek labiau subrendusiai muzikai ir jos klausytojams. Kas dar? Nieko.
Iš esmės visur gali pamatyti viską ir šventė panešėja į airišką šiupinį ar rusišką solianką - dėk visko, nepagadinsi. Svarbu - daug. Kaip tame pačiame fejerverke - ugnių daug, bet be akcentų, be kompozicijos, tik didėjančia tvarka. Tarpais įspūdinga, bet kažkaip tuo ir apsiribokime. Dėl kitko - nesvarbu. Nes atvykai dėl...
Tada belieka stumdytis gatvėse, apsiginklavus “bamboliu”. Čia suaugę ir vaikai - nuo kūdikių, kurie uoliai tempiami tapti miestelėnais, - įgyja pirmąsias amerikietiško futbolo pamokas. Stumdymasis neišvengiamas, tik keista, kad ši rungtis neįtraukta į bendrąjį švenčių scenarijų. Pasijustum tikru dalyviu. Be to, Klaipėdos treninginiai nėra tokie agresyvūs ar įžūlūs kaip Justiniškių ar Panerių -niolikmečiai banditėliai. Jau komplimentas miestui, uosto demokratiška kultūra daro savo. Jei nusigręšime nuo keleto dešimčių apšvarintų, suskaldytomis nosimis ir t.t. Bet tai taip pat norma, lietuviška tradicija.
Dalyviu jaustis gali bet kur. Pirkdamas plastmasinius suvenyrus ar į trečią dieną derva trenkiančius šašlykus. Klaipėdiečiai mėgsta švęsti, t.y. “baliavoti”. Akį patraukė vienas išdidus žvejas (argi Klaipėdoje gali būti kitos profesijos pagyvenusių žmonių? - vien žvejai ir jų žmonos). Sėdėjo už stalo, nugarą atsukęs visam “Šermukšnio” festivaliui, ir lėtai gėrė alų. Ir taip visa aikštė. Normalus ir būtinas demokratijos pasireiškimas, nes spoksoti į bet kokių atsitiktinių - o tarp jų būta ir neblogų, tik ar tinkamų kontekstui? - mėgėjiškų trupių pasirodymus nelabai yra prasmės ir noro. Žvejas buvo išdidus, nes jis didžiavosi savo miestu ir savo švente. Jam to užteko, net pavydas ėmė. Mes, priklydėliai, kažko kartais norime.
“Prieplaukoje” liejasi ne tik alus, bet ir stipresni gėrimai, pagardinami mūsų popsininkų-dzendobristų. Kitur jų taip pat daug - iki pagrindinės scenos Teatro aikštėje, kur kas po ko dainuos - visai nesvarbu. Vaikiškumo nepraradusios “mangės” ar septintos sudėties “Boney M”. Klaipėda virsta Palangos Basanavičiaus gatve. Net oficialią programą galima “tempti” po du kartus traukiamomis “Za tech, kto v more” ir “Kaip man jaunystės...”. 10 minučių neištempė, fejerverkai prasidėjo anksčiau...
Reikia tiesiog klaidžioti, eiti, vilktis, sėdėti, vėl eiti. Nes čia...
...liejasi alus! Nes dėl jo tu čia ir atvykai, nors manei, kad vyksti dėl šventės, nuotaikos, Klaipėdos. Alus nuplauna visas nuodėmes, pėdsakus, pateisina viltis, išlygina nesklandumus. Juk linksmintis turi mokėti pats ir prieš šį “skęstančiųjų reikalą” nepasišakosi. Iki kol jūra bus iki kelių.
Todėl visi akcentai ir yra dedami alui: nuo “Švyturio” naujų burių, dovanotų “Meridiano” laivui, iki jo bačkų, butelių ar net himno per fejerverką, kur skambėjo “nes čia “Švyturys” motyvai. Iki begalinių padėkų ir reveransų. Tam, kuris daugiausiai užsidirbo ir kuris labiausiai visus nukankino, apiplėšė jų pinigines, rytą galvas įskaudino. Ar ne pats laikas kitais metais būtų šventę be užuolankų pavadinti tiesiog “Švyturio” jūros švente? Nes bent jau Baikalo ežerėlis, manding, buvo išgertas. Tada būtų apsieita be jokių koketavimų, bandymų kažką aiškinti žmonėms, - nes šventė tampa paukščiuku miestui ir kišenių papildymu jam bei gatvinio meno pardavinėtojams. Viskas skirta liaudžiai, o liaudis, žinia, valgys viską.
Vis dėlto vieną ypatingą programos dalį aptikau. Kurios niekas nereklamuoja, o ji net efektingesnė už lietuvių liaudies naująjį žaidimą - šokinėjimą su gumomis Danės upėn (savižudybės imitacija).
“Jei buvai “Klaipėdos” viešbučio XII aukšto bare ir neužėjai į tualetą - vadinasi, nebuvai Klaipėdoje”, - taip galėtų skelbti reklama. Ten, atsisėdus pamedituoti ant tam tikro “Gustavsberg” firmos įtaiso, pro stiklines sienas gali gėrėtis visa šventės ir miesto panorama iš kokių 42 m virš jūros lygio. Išties modernu ir efektinga. Ir gali nusišvilpti ant šventės ar apsišvilpti iš grožio. Nelygu kokį žvilgsnį nutaisysi.
