Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, jog informacija apie tai, kad įmonė yra gavusi pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, yra nevieša. Dėl šios priežasties ji gali būti nežinoma tiek įmonėje pagal darbo sutartis dirbantiems, tiek ketinantiems sudaryti su ja darbo sutartis asmenims. Vadinasi, šiuo aspektu pagal darbo sutartis įmonėje dirbančių ir ketinančių sudaryti su ja darbo sutartis asmenų padėtis iš esmės nesiskiria, tačiau Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje nustatytos apsaugos garantijos darbdavio nemokumo atveju ir jų teisių gynybos būdai skyrėsi. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, nes tam tikri asmenys ar jų grupės buvo traktuojami skirtingai, nors tarp jų nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią plintančiai praktikai prieš iškeliant bankroto bylą nemokiose įmonėse be jokio pagrindo didinti darbuotojų skaičių, taip sudarant prielaidas jiems gauti išmokas iš Garantinio fondo, ir užtikrinti iš realių darbo santykių kylančių neapmokėtų reikalavimų tenkinimą. Ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinta prezumpcija, kad visais atvejais, kai darbuotojas sudaro su įmone darbo sutartį po to, kai kreditorius (kreditoriai) pranešė įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, buvo sukuriami dirbtiniai darbo santykiai tik tam, kad iš Garantinio fondo lėšų darbuotojai gautų įstatymo nustatytas išmokas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia prezumpcija nėra pagrįsta, nes, kaip minėta, informacija apie tai, kad įmonė yra nemoki ir yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, yra nevieša ir su įmone ketinantiems sudaryti darbo sutartis asmenims ji gali būti nežinoma. Be to, Lietuvos įstatymuose nebuvo ir nėra nustatytas draudimas įmonei iki bankroto procedūrų pradžios sudaryti darbo sutartis su naujais darbuotojais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata sąžiningai įsidarbinančio asmens teisė gauti atlyginimą, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas iš Garantinio fondo lėšų buvo ribojama labiau, nei būtina tikslui užkirsti kelią iš dirbtinių darbo santykių atsirandančiai teisei reikalauti skirti minėtas išmokas pasiekti, Konstitucinis Teismas pripažino, kad buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas – konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad lėšų iš Garantinio fondo skyrimas nėra valstybės laiduojama socialinė parama nedarbo atveju, konstatavo, jog Garantinio fondo įstatyme ir ginčijamoje jo nuostatoje buvo reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 52 straipsnyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama Garantinio fondo įstatymo nuostata prieštaravo šiam Konstitucijos straipsniui.
Ši byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
