Janina naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kaip prabėgo jos vaikystė, kada gimė meilė gamtai bei kaip sekasi viską suspėti, kai veiklų nors vežimu vežk.
Darbštumą įdiegė vaikystėje
Dabar moteris dirba parduotuvėje „Maxima“ ir sako, kad toks darbas jai puikiai tinka, nes turi laisvo laiko užsiimti ir kita mėgstama veikla – uogavimu ir grybavimu.
„Valdiškas darbas visada reikalingas tokiam amžiuj, nes ar liga, ar kas, turi garantijas. Pasirinkau tokį darbą, kad turėčiau ir laisvų dienų, dabar 4 dienas dirbu, 4 laisvos, kad galėčiau namus susitvarkyti, ūkį ir dar paprekiauti, pauogauti, pagrybauti. Ir vakar dirbau „Maximoj“, šiandien iš pat ryto žemuogiavau, dabar dirbu pakelėj“, – su šypsena pasakoja moters.
Laisvomis dienomis pakelėje moteris prekiauja savo rankomis surinktais grybais ir uogomis. Dzūkė sako, kad didžioji dalis pirkėjų – pastovūs, jau pažįstantys ją, o ir pati pasiilgsta iš jos perkančių žmonių.
Tačiau pokalbio metu Janina mintimis sugrįžo ir į vaikystę. Augo ji daugiavaikėje šeimoje, tėvai buvo itin darbštūs, o to išmokė ir savo atžalas.
„Tėtis labai daug amatų mokėjo – apylinkėj, rajone, net visoj Lietuvoj jį kviesdavo statyti namų, daryti langų, durų. Jis kailius labai gerai mokėjo išdirbti, pečius statyti, darydavo arkliams padargus. Tėtis auksines rankas turėjo. Mama verpti ir austi mokėjo.
Tėvai mus spaudė prie kruopštaus, sąžiningo darbo“, – prisimena Janina.
Kad ir kiek darbų buvo, šeimoje vyravo nepakeičiami papročiai, o dabar moteris už tai tėvams dėkoja, kad įdiegė tikėjimą, kuris lydi kasdienybėje.
„Sekmadienį švęsdavom, kad ir kiek dirbdavom, daug gyvulių laikydavom. Kiekvieną sekmadienį mes, visi vaikai, su tėvais turėjom būti bažnyčioje.
Iš tiesų, esu be galo dėkinga jiems už tai, nes Dievas tikrai yra. Tiek, kiek man davė Dievas pamokų, iš jų teko daug išmokti. Turi mokytis, neapsunkinti gyvenimo kitiems, ko žmogus kartais nesupranta, kiekvieną dieną dėl smulkmenų sukuria problemas šeimoje, aplinkoje.
Kada nekreipi dėmesio, kas apie tave kaip kalba, diskutuoja, tu gyveni savo gyvenimą, nekreipi į apkalbas, pavydą dėmesio. Tiesiog gyveni kitaip, Dievas tau suteikia daug stiprybės.“
Kasdien išmoksta kažką naujo
Paklausta, kaip gimė meilė gamtai ir kada pradėjo stebėti gamtos ženklus, Janina nedvejodama atšauna – nuo pat mažų dienų. Ją, dar mažą vaiką, labai žavėjo vyresniųjų išmintis, traukė gamtos mokslai.
„Pas mamą ateidavo moterys verpti, austi ir tuos orus spręsti. Čia gal įgimta, nes tėtis irgi mėgo tokius dalykus, tos moterys irgi traukdavo. Viskas nuo pat vaikystės – aš dar į mokyklą nėjau, vyresni broliai, sesės mokindavosi, vienas kito klausdavo, o man vis tiek viskas virė, gamtos mokslai buvo įdomūs. Per didelė šeima buvo tam, kad aš pasiekčiau kažkokių rezultatų, išsimokinčiau. Jei būčiau nesukūrusi jauna šeimos, gal viskas būtų kitaip. Kadangi sukūriau anksti šeimą, atsirado vaikai, taip ir pasiliko. Bet man iki dabar įdomu, kaip Žemė sukasi, kaip saulė pateka“, – pasakojo moteris.
Nors gamtą stebi jau daugelį metų, sako ir dabar vis atrandanti ką nors naujo. Janina juokiasi, kad jai žinių niekada nebus per daug, o ir nusėdėti vietoje negali.
„Pagal specialybę esu siuvėja, ilgą laiką siuvykloj dirbau, pabandžiau ir supratau, kad ne man tai. Aš toks žmogus, kad man reikia judėti. Ten reikia visą dieną sėdėti. Aišku, labai mėgstu siūti, bet sėdėti nuo ryto iki vakaro prie siuvimo mašinos – jau ne man.
Sūnus man sako: „Mama, pas tave šimtai darbų, šimtai užsiėmimų“, bet atsakau, kad man įdomu, smalsu. Aš negaliu sustot. Nuo pat vaikystės iki dabar aš dar tokia. Man viskas įdomu. Noriu visko išmokti, nors sako, kad amžius toks, jog reikia sustoti“, – kupina entuziazmo pasakoja J. Janušauskienė.
Dabar Janina sako nebespėjanti visko – laiko išeiti į gamtą vis mažiau, tad kartais kai kas praslįsta pro akis. Į darbą iškeliauja anksti, grįžta vėlai, o dar reikia namus apsitvarkyti, ūkį apeiti, rasti laiko taip mylimoms gėlėms. Bet moteris nesiskundžia – jos viduje verda noras viską daryti.
„Pradedi dirbti ir užsimiršti visas žemuoges, paskui, kai pavargsti, norisi į mišką atsipalaiduoti, pabūti vienai nuo triukšmo, nuo žmonių.
Labai mėgstu gėles, būna, kad net naktį įsijungiu lempą ir tvarkausi kiemą. Gyvenu vos ne prie miško, galbūt mažai žmonių praeina pro mano sodybą, bet noriu, kad būtų gražu.“
Kad ir kiek būtų įsisukusi į darbus, kartu su vyru Janina randa laiko sodinti mišką. Tai – jos padėka už viską, ką gero jis jai suteikė.
„Tas miško sodinimas duoda naudos ir yra atsilyginimas už tai, kad jeigu ne miško grybai, uogos, aš neturėčiau gražių namų, mano vaikai būtų neišsimokinę, nes būčiau neturėjusi už ką jų išmokinti. Kaip padėkai, atsilyginimui visą laiką stengiuosi pasodinti miškų. Daug su vyru jų esam pasodinę, stengiuosi sodinti sąžiningai“, – šypsosi pašnekovė.
Vaikai kliaujasi mamos žiniomis
Vaikystėje išpuoselėtą darbštumą J. Janušauskienė perdavė ir savo keturioms atžaloms. Ji džiaugiasi vaikų pasiekimais, tačiau neslepia – lengva nebuvo.
„Įdėjau indėlį tam, kad išsimokintų, pasiektų gerų rezultatų, kuo aš džiaugiuosi. Buvo sunku, mes su vyru esam iš biednų šeimų, bet išmokinimas mano vaikams davė daug naudos. Sakykim, direktorių vaikai 10 gaudavo už mažą menkniekį, o mano vaikams reikdavo daug padirbėti. Visi turi aukštuosius išsilavinimus, viena dukra netgi tris aukštuosius, kita du, o mažoji per Jonines atsiims diplomą“, – su meile apie vaikus pasakojo pašnekovė.
Taip pat pavyko įskiepyti ir meilę gamtai, tačiau jos siunčiamų ženklų vaikai nestebi ir nesupranta – pasikliauja mamos žiniomis.
„Jie paklausia, kaip bus, iš kur žinai, kaip tau pasiseka, bet jie turi savo gyvenimus, turi verslumo iš manęs paėmę, bet kad tokiais dalykais užsiimtų – ne. Siūti visos dukros mėgsta, megzti taip pat, gėles auginti visos mėgsta, tik viena dukra ne. Šiaip piešia, kaip ir aš vaikystėje gražiai piešiau iki pat jaunystės, kol neištekėjau.
Gamtoje visi mėgsta būti, sulekia į namus, į kaimą, čia ežeras, gamta, miškai, visi lekia grybauti, bet kad stebėtų orus, tai ne“, – juokiasi pašnekovė.
Moteris džiaugiasi, kad visos keturios jos atžalos liko Lietuvoje. Tiesa, vienai iš dukrų buvo kilusi mintis apsigyventi užsienyje, tačiau pasiliko tėvynėje.
„Sūnus ir mažoji Vilniuj, viena Jonavoj, kita Varėnoj. Visi Lietuvoj. Norėjo dukra su vyru važiuoti į užsienį, bet aš jų neišleidau. Norėjo butą nusipirkti, važiuoti, bet pasakiau: „Ne, aš jūsų neleisiu“. Turbūt aš niekada neišvažiuočiau iš Lietuvos ir vaikai ne. Sūnaus toks darbas, daug komandiruočių, bet, kad gyventų užsieny – tikrai ne“, – pasakoja moteris.
Artėjant Joninėms, moteris su šypsena prisimena, kad šią šventę švęsdavo smagiai ir trankiai, o dabar šventės ramios, šeimos rate, tačiau viena tradicija gyva ir šiandien.
„Atvažiavo vaikai savaitgalį, pasveikino iš anksto, nes jie dirbantys, iš Vilniaus nelabai prilakstysi su vaikais mažais. Su vaikais rately pabūnam, tortą suvalgom, šašlykų išsikepam. Ir anūkai labai mėgsta vainikus leisti, sakė, jei galės, atvažiuos. Bet šiaip, visada vainikus vis tiek išleidžiam į ežerą, nes prie jo gyvenam. Kad ir dviese su vyru, bet einam išleisti vainikų.“
