Panevėžiečiui Aurimui Matulaičiui tik 21-eri, tačiau iššūkiai yra nuolatiniai jo palydovai. Vaikinas per pusmetį dviračiu apkeliavo visą Šiaurės Europą. Skirtingai nei daugumos keliautojų, jo maršrutai driekėsi turistų nepramintais takais, pakrantėmis, kalnais ir miškais, aplenkiant didesnius miestus. Dviračiu po Europą
Aurimą Matulaitį visada traukė tai, kas neįprasta ir įdomu. Net mokyklos baigimo atestatų įteikimo šventę jis iškeitė į kelionę autostopu po Europą. Su draugais mėgdavęs pakeliauti dviračiais ir po Lietuvą, tačiau į tokią ilgą ir sudėtingą kelionę išsiruošė pirmą kartą. Tiesa, iš pradžių Aurimas suplanavo po Europą keliauti visus metus, tačiau dėl finansinių sumetimų teko tenkintis pusmečio klajonėmis. Anot vaikino, jis norėjo pamatyti kuo daugiau gražių gamtos vaizdų ir pabėgti nuo šiuolaikinės civilizacijos, todėl susikrovęs būtiniausius daiktus patraukė po Šiaurės Europą.
Gamtos stebuklų paieškos dviračiu (A. Matulaičio nuotr.) (nuotr. asm. archyvo)
„Norėjau apvažiuoti visą Europą, bet mano norus apribojo finansai, todėl pasirinkau dviračiu keliauti patogesnį maršrutą – pasukau į Šiaurę, kur mažiausiai apgyvendintas kraštas ir gražiausia gamta“, – sakė Aurimas.
Iš Belfasto, Šiaurės Airijos, kur gyveno pastaruosius dvejus metus, Aurimas išvažiavo ankstyvą pavasarį. Pro Škotiją, Velsą, Angliją iki šiauriausio Europos taško Norvegijoje, kol pervažiavęs Suomiją, Estiją ir Latviją pasiekė gimtąjį Panevėžį. Iš viso įveikta per 8 tūkst. kilometrų, nors buvo ir sunkių momentų, ir avarijų, ir sveikatos sutrikimų, niekada net nekilo minčių, kad kelionę reikėtų baigti. Sunkiausia buvo ne fizinis nuovargis, o vienatvė.
„Per dieną numindavau apie 80–160 kilometrų, su savimi tempiausi 50–60 kg krovinį. Sunku nebuvo, nors buvo ir ranką paralyžiavę nuo vibracijos, ir nuo per didelio krūvio dviratis neklausė. Labiausiai trūko draugijos. Keliavau vienas, nes sunku buvo rasti tokių išprotėjusių kaip aš pakeleivių“, – juokavo A.Matulaitis.
Nelinksmi nuotykiai
Vaikino teigimu, sunkiausia buvo pati kelionės pradžia. Nuo per didelės vibracijos jam suparalyžiavo ranką. Nors galėjo ją šiek tiek judinti, bet elementarių fizinių judesių atlikti nepajėgė: nesugebėjo atsukti net dviračio ventilio, nors jėgos reikėjo kaip nuimti rašiklio dangtelį. Internetu susisiekęs su tėvais, kurie yra medikai, bei draugais, ir papasakojęs savo negalavimus, jis neišgirdo jokių padrąsinamų prognozių.
„Mane prigąsdino, kad tai gali būti infarkto požymiai, bet aš nusprendžiau, kad greičiau tai bus nuo per didelės vibracijos. Kelias dienas pailsėjau, sumažinau krūvius, nes iki tol numindavau per dieną 130–160 km, dažniau sustodavau pailsėti. Pirmosios savaitės tikrai buvo sunkios, nes skaudėjo ir nugarą, ir visą kūną, nes specialiai fiziškai nesiruošiau. Su tokiu svoriu tiesiog svirduliuodavau po kelią, dviratis mane vedžiojo, o ne aš jį. Tik vėliau jis tarsi suaugo su manimi“, – kelionės pradžią prisiminė dviratininkas.
Gamtos stebuklų paieškos dviračiu (A. Matulaičio nuotr.) (nuotr. asm. archyvo)
Teko atsisveikinti ir su į kelionę pasiimtu muzikos instrumentu – ukulėle – maža havajietiška keturstyge gitara. Iš pradžių svarstęs ja miestų gatvėse linksminti praeivius vaikinas suprato, kad instrumentą geriau palikti pas mamą Anglijoje, nes buvo nusprendęs didelius miestus aplenkti iš tolo, o papildomas svoris kelionę tik apsunkino.
„Mindavau dviratį per dieną apie 10 valandų. Reikėjo ir valgyti pačiam pasigaminti, juk maistas buvo mano kuras, ir fotografuoti. Vien mantą susikrauti kiekvieną rytą prireikdavo poros valandų. Pagaliau pamiegoti, nors miegodavau labai mažai. Norvegijoje net ir naktį yra šviesu, niekaip negalėjau prie to priprasti“, – sakė klajūnas.
Pervargimas ir miego trūkumas buvo ta priežastis, kodėl jis pateko į avariją. Važiuodamas pro vieną iš Anglijos miestų nuo stataus kalno atsitrenkė į stovinčią mašiną. Tačiau atsipirko tik išgąsčiu ir dviračio apgadinimu.
Gamtos stebuklų paieškos dviračiu (A. Matulaičio nuotr.) (nuotr. asm. archyvo)
„Į avariją patekau dėl netvarkingų stabdžių. Nuo didelių atstumų ir dviračio ratai buvo buktuoti, ir stabdžių kaladėlės sudilusios, nuo krepšių nutrūkęs kabliukas sulaužė stipinus. O nuo kalno riedėjau apie 50–60 km per valandą greičiu. Truputį snūduriuodamas važiavau, todėl ir atsitrenkiau į mašiną. Bet susirinkau išbyrėjusias detales ir nuvažiavau. Kokia čia rizika? Pirmi keli tokie incidentai ir po to jau pradedi atidžiau žiūrėti į kelią“, – sakė keliautojas.
Ieškojo gamtos grožio
Dienomis Aurimas mindavo dviratį, o naktimis įsikurdavo atokiau nuo žmonių akių miškingose vietovėse. Per pusmetį tik du kartus buvo apsistojęs viešbutyje ir kartą pas kelyje sutiktus keliautojus namuose. Pasak vaikino, norėjosi kuo toliau pabėgti nuo civilizacijos ir neprisirišti prie daiktų, todėl su savimi jis vežiodavosi ir saulės kolektorių, kurio gaminama elektra pasikraudavo telefoną, kompiuterį ir fotoaparatą.
„Būdavo, kad kartais labai pasiilgdavau šilto dušo, tad kelis kartus apsistojau viešbutyje ir kempinguose. Bet šiaip visas naktis leisdavau savo namuose – palapinėje, kur ir valgį virdavau, ir šlapius drabužius išsidžiovindavau. Šiaurės Europa yra gana saugi, o ir palapinę statydavausi ne prie pagrindinių kelių, o įlendi kur giliau į visokius krūmus, šabakštynus, kad svetimi nė su žiburiu nerastų. O tokioje Anglijoje žmonės išvis nemėgsta gamtos, tad jaučiausi gana saugiai “, – pasakojo dviratininkas.
Anot jo, gamta yra prigimtinis dalykas, žmonės visada gyveno gamtoje ir su gamta, tik per pastaruosius metus buvo didžiulis šuolis į tą nenatūralių daiktų pasaulį. Aurimas ne tik keliavo, bet ir viską fiksavo fotoaparatu, todėl ieškojo kuo įspūdingesnių gamtos vaizdų. Labiausiai jį sužavėjo šiaurinė Airijos pakrantė, Norvegijos kalnai, fiordai, kriokliai.
„Kai pabūni ilgiau gamtoje ir atsiriboji nuo to šiuolaikinio pasaulio, pradedi visai kitaip vertinti kai kuriuos dalykus. Ir laikas pradeda kitaip tekėti, ir pats ramesnis jautiesi. Kiekviena diena buvo vis kitokia, tokių nuostabių vaizdų niekur nesu matęs. Kita vertus, labai mėgstu fotografuoti, tad ieškojau gamtos grožio“, – kalbėjo A.Matulaitis.
Pakerėjo kalnai
Aurimo teigimu, dviratis yra pati geriausia keliavimo priemonė: pėsčiomis nedaug įveiksi, o mašina neįdomu. Kita vertus, esi tiesiog įmestas į tą aplinką: jeigu lyja, būsi permerktas kiaurai, jeigu svilina saulė, teks kepti.
Labiausiai A.Matulaitį sužavėjo Norvegijos gamta, jos kontrastai, ypač kalnai. Jo kelionės maršrutą diktavo ne žemėlapis ar navigatorius, o būtent gamtos grožis ir sutiktų žmonių rekomendacijos, kuris kelias būtų pats įspūdingiausias.
„Savaitei į priekį apmąstydavau, kur važiuosiu, nes tokią didelę kelionę sunku suplanuoti iš anksto. Aišku, galėjau prieš kelionę išsistudijuoti internete, bet daug geriau pasiklausinėti vietinių. Dažniausiai kelionės maršrutą padiktuodavo pati šalis“, – pasakojo vaikinas.
Anot Aurimo, jam keista buvo tai, kad tik pervažiavus vienos valstybės sieną kardinaliai pasikeisdavo ir gamta, ir žmonės, net ir kvapas būdavo kitoks. Norvegija jį labiausiai sužavėjo savo kalnais, kuriuose nebuvo jokios gyvybės, net žolė nurudavusi, aplink dykuma, o viršūnėse sniegas laikosi net vasarą.
„Kalnuose pirmą kartą pasijutau labai vienišas, kaip niekur, tarsi kitoje planetoje. Bet man labai patinka ta tuštuma ir ramybė. Norvegija yra šalis, į kurią tikrai norėčiau dar kartą sugrįžti. Linkėčiau kiekvienam išbandyti tokią keliavimo rūšį ir pabūti tik su savimi, savo mintimis. Tokia kelionė yra savotiška meditacija“, – sakė Aurimas.
Jeigu būtų įmanoma, Aurimas norėtų pakartoti šią kelionę, tačiau kiek pakeistų maršrutą: pirmiausia vyktų į Suomiją, o tik po to į Norvegiją. Suomija yra miškų ir vandens kraštas, tad po kalnų grožio tai atrodo blankiai.
„Po visų Norvegijos kalnų Suomijos lygumos ir miškai atrodo kaip didelė tuštuma. Iš pradžių kiek keistai atrodė tie didingi kalnai, net raibuliavo nuo jų akyse, bet dar keisčiau paskui buvo matyti tą tuštumą“, – palygino dviratininkas.
Sutiko įdomių pakeleivių
Vienišo klajūno kelią pasirinkęs Aurimas pasakojo, kad labiausiai kelionės metu pasigedo draugijos, nors kely teko sutikti nemažai taip pat kaip ir jis keliaujančių turistų. Į šiauriausią Europos tašką jis penkias dienas vyko su vokiečių dviratininku, dar dvi dienas draugiją palaikė šveicarai. O motociklais keliaujanti pora nakčiai priėmė nakvoti į savo namus.
„Kartą buvau sutikęs tokį visai išprotėjusį lenką: dviratis visai paprastutis, padangos sudilusios, susiūtos su virve, tokias jau seniai reikėtų mesti. Ir vokietę moterį, kuri dviračiu keliauja jau ne pirmus metus. Buvau sutikęs ir prancūzų šeimą, išsiruošusią po pasaulį automobiliu. O likus iki šiauriausio taško apie keturiolika kilometrų kalbėjausi su seneliu, kuris pasiramsčiuodamas lazdomis keliavo nuo piečiausio iki šiauriausio Norvegijos taško. Nemažai žmonių taip keliauja, tikrai nebuvau ir nesu toks vienintelis šiek tiek išprotėjęs keliautojas“, – pasakojo A.Matulaitis.
Naktimis jis savo namuose, kaip vadina palapinę, sulaukdavo ir neprašytų svečių. Palapinę apspisdavo ir elniai, ir pelės apsilankydavo: palapinės prieangyje džiūti paliktus batus pasimatuodavo ar puodais pabarškindavo.
Gražius gamtos vaizdus fiksuojantis Aurimas, pamatęs tolumoje besiganančių elnių bandą ir norėdamas kaip galima iš arčiau juos nufotografuoti, pasislėpdavo krūmuose ir kantriai laukdavo, kol šie prieis arčiau, tačiau kartą per arti priėję išgąsdino ir patį fotografą.
„Kai pamačiau pirmą kartą tuos gyvūnus, po miškus juos vaikiausi. Tik pamatydavau, kad jie tolėliau kur būriuojasi, juos apvažiuodavau, mesdavau dviratį ir pasislėpęs kur krūmuose su fotoaparatu darbuodavausi. Kartą mane apsupo apie 20–30 elnių banda, kurių vienas taip arti priėjo, kad aš pats išsigandau. Bandoje buvo daug jauniklių, tad gindami juos didieji galėjo užpulti ir mane. Vienas jų, užmatęs mane, baisiai subliovė. Buvo gana nejauku, netgi baisu, nes nežinojau, ko galiu tikėtis iš šių gyvūnų, bet kartu ir labai linksma matyti, kaip jie bando bėgti, o jų didžiuliai ragai kliūna už medžių šakų“, – linksmai pasibaigusią istoriją prisiminė fotografas.
Tik vėliau jis sužinojo, kad tai labai draugiški gyvūnai, kuriuos taikiai vaikštinėjančius galima sutikti ir kelyje: vorele jie gražiai eidavo būtent ta kelio juosta, kuria ir turi vykti eismas, tarsi žinodami kelių eismo taisykles. Anot Aurimo, norvegai vairuoja labai atidžiai, o ir eismas nėra intensyvus, todėl elniai vairuotojams problemų nekelia.
Jau mindamas paskutiniuosius kilometrus iki namų Aurimas galvojo apie tai, kaip reikės toliau gyventi ne kelyje, ir nenorėjo padėti dviračio, nes kelionėje įgyta patirtis ir įspūdžiai tarsi visai kitaip sudėliojo gyvenimo prioritetus. Jau kitą savaitę Aurimas išvyksta į Švediją, tiesa, automobiliu, padirbėti, o svajonėse kuria planus dviračiu aplankyti egzotiškąją Indiją ar Pietų Ameriką.
Lina Draseikaitė
