Nuo praėjusių metų pabaigos gamtinių dujų ūkis Lietuvoje dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių tampa vis labiau politizuotas.
Preliudija tokioms tendencijoms kerotis buvo 2009 m. balandžio 22 d. Europos Parlamento patvirtintas 3-iasis energetikos paketas, kurio svarbiausias uždavinys – liberalizuoti Europos Sąjungos (ES) elektros bei dujų ūkį ir to siekiant atskirti energetikos bei dujų bendrovių gamybos ir pardavimo padalinius nuo transportavimo ir skirstymo.
Tokiam siūlymui prieš patvirtinant dokumentų paketą priešinosi ne tik Prancūzija ir Vokietija, bet ir Austrija, Bulgarija, Graikija, Latvija, Liuksemburgas, Slovakija. Jos teigė, kad toks atskyrimas būtų antikonstitucinis ir sukeltų socialinių pasekmių ypač Centrinės ir Rytų Europos šalims – naujosioms ES narėms, gamtines dujas perkančioms daugiausia iš „Gazprom“, kuris nebūtinai sutiks žaisti pagal ES taisykles. Atsižvelgiant į tai ir buvo numatytos alternatyvos: visiškai atskirti nuosavybę; paliekant nuosavybę, perleisti valdymą nepriklausomam sistemos operatoriui; perleisti valdymą nepriklausomam perdavimo tinklų operatoriui.
Dovana kaimynams
Kaip ir pranašauta minėtose diskusijose, Lietuvos Vyriausybė 2010 m. pabaigoje, apsisprendusi radikaliausiam pirmajam būdui – nuo „Lietuvos dujų“ (LD) atskirti vamzdynus, – netruko sulaukti „Gazprom“, valdančio per 37 proc. LD akcijų, įtūžio: Vyriausybės paskelbta pertvarka nė nepasiderėjus su bendrovės akcininkais –tiesioginis kišimasis į vienintelio dujų tiekėjo nuosavybę ir interesus. Netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad „Gazprom“ nusprendė 2011-aisiais Latvijai ir Estijai teikti 15 proc. dujų kainos nuolaidą, o Lietuvai nustatyti kainą, kuri gerokai aukštesnė net už tas, kuriomis dujos parduodamos kur kas turtingesnėms šalims.
Kai kurie ekspertai mano, kad jei ne radikali Lietuvos pozicija, kažin ar šiemet kainos nuolaidų turėtų Latvija ir Estija.
Kita vertus, kaip teigia LD atstovai ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, nei energetikos ministras Arvydas Sekmokas, nei Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius praėjusiais metais nereagavo į Rusijos energetikos ministro kvietimus pradėti derybas dėl kainų.
„1992 m., kai Lietuvai buvo nutrauktas dujų tiekimas, su Aleksandru Abišala pramynėme takus į Maskvą ir savo pasiekėme. Derėtis reikia visada“, – teigė Bronislovas Lubys???kas ir priminė svarbiausią samurajų tikslą prieš pradedant kovą: jos išvengti.
A. Sekmoko savaitė
Užuot pradėjusi derėtis, Vyriausybė kreipėsi pagalbos į Europos Komisiją, o praėjusią savaitę, kitą dieną po A. Kubiliaus susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite, Energetikos ministerijos atstovas spaudai pranešė žiniasklaidai apie A. Sekmoko reikalavimą, kad iš LD valdybos atsistatydintų abu „Gazprom“ atstovai ir bendrovės generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius.
„Manau, A. Sekmokas pasirinko teisingą strategiją, bet abejoju, ar tinkamą taktiką“,– žurnalistams įvykius komentavo B. Lubys.
Jo nuomone, Lietuva galėjo pasinaudoti 3-iojo paketo siūlomomis ne tokiomios radikaliomis galimybėmis, juolab kad priklauso nuo vienintelio, nors ir nemielo tiekėjo. Kita vertus, jis neatmeta, kad Vyriausybė alternatyvą pasirinko, bet neaiškiai apie tai pranešė ir dėl to sukėlė audrą „Gazprom“.
B. Lubio nuomone, Lietuvai radikalesnių žingsnių būtų galima imtis nebent tada, kai jau bus (jeigu bus) pastatytas suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ir ypač – nutiesti dujotiekiai į Lenkiją ir Latviją. Jis priminė, kad jau senokai Energetikos ministerijai yra pateikęs siūlymą: įsteigus bendrovę, kurios 80 proc. akcijų priklausytų valstybei, pastatyti terminalą „Klaipėdos naftos“ teritorijoje, bet atgarsio nesulaukė.
Kitą dieną žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie „karą“ tarp A. Sekmoko ir B. Lubio. Mat ministras, išgirdęs B. Lubio komentarus, rėžė iš peties: „Tai yra privatus kapitalas, jis (B. Lubys – aut. past.) turi teisę statyti terminalą, manau, jis tai galėjo daryti anksčiau, gali daryti dabar, niekas kliūčių jam nesudaro, o dėl dalyvavimo tame terminale, kurį įpareigota statyti „Klaipėdos nafta“, manau, tai skambėtų kontroversiškai.“
B. Lubys neslepia, kad netiesiogiai dalyvauti terminalo valdyme neišsižada. Kadangi terminalą numatyta statyti „Klaipėdos naftos“ teritorijoje, prireikus jis nupirktų 0,4 proc. šios bendrovės akcijų –iki 10 procentų, kurie suteiktų akcininkui daugiau teisių.
LD perspektyvos
„Ekonomika.lt“ nepavyko LD rasti žmogaus, kuris galėtų papasakoti apie šalies dujų ūkio perspektyvas, ir ne dėl to, kad bendrovės vadovams po A. Sekmoko ultimatumo buvo ne tas galvoje.
„Naujoji energetikos strategija klaidžioja nežinia kur, senoji neveikia, – pasakojo Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė, LD atstovė spaudai. – Esame didelė gamybos įmonė, planuojame investicijas keleriems metams, bet strategijos keičiasi su kiekvienu ministru. Pasirengti investuoti į dujotiekį reikia kelerių metų: pasirinkti maršrutą atsižvelgiant į upes, miškus, parengti projektą, pasirašyti sutartis su žemės savininkais. Pasirengimas eina perniek, kai planuotos konkrečiam investiciniam projektui ES lėšos nukreipiamos kitur. Taip atsitiko su LD valdybos 2007 m. priimtu sprendimu statyti Šakius ir Klaipėdą sujungsiantį dujotiekį. Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytos ES struktūrinių fondų lėšos daliniam šio projekto finansavimui A. Kubiliaus Vyriausybės sprendimu buvo paskirtos kitiems projektams ir taip sustabdytas šio projekto įgyvendinimas.“
Jos teigimu, pagal ankstesnę strategiją šiemet Lietuvoje jau turėjo būti sunaudojama per 5 mlrd. kub. m dujų, bet „kasmet vis labiau artėjama prie nulio.“
Tokiomis tendencijomis, ne tik politinėmis, sprendimą Lietuvai nemažinti gamtinių dujų kainos grindžia ir „Gazprom“.
„Tenka apgailestauti, kad nepavyksta rasti dialogo su Lietuvos Vyriausybe, nes ši šalis mums svarbi tranzito grandis„, – kalbėjo Vladimiras Golubevas, LD valdybos narys, „Gazprom“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, kuriam A. Sekmokas siūlo atsistatydinti. Jis priminė, kad pasirašant LD akcijų pirkimo sutartį 2004 m. buvo prognozuojama, jog dujų vartojimas viršys 5 mlrd. kub. m, todėl koncernas investavo į papildomą gavybą ir infrastruktūrą. Bet Lietuva nusprendė naudoti perpus mažiau ir toks investicijų užšaldymas „Gazprom" kainuoja 600–700 mln. dolerių per metus. O Latvija ir Estija moka 15 proc. mažiau, nes pažadėjo vartojimą padidinti iki 2007 m. lygio, tikino V. Golubevas.
Intriga tęsiasi
Per žiniasklaidą apsigrasinę teismais (ministras – jei neatsistatydins LD vadovai, o „Gazprom“ – arbitražu) sunkiai sutaikomi idėjiniai partneriai pagaliau nusprendė sėsti prie derybų stalo. Tiesa, Lietuvos Vyriausybė kalba tik apie trišales derybas dalyvaujant ir Europos Komisijos atstovui.
„Gazprom“ per žiniasklaidą jau yra pareiškęs, kad LD pakeisdama valdybą dujų kainos Lietuvai nepakeis.
Rusijos dienraščio kalbinti ekspertai perspėja, kad „jei reikalai pakryps iki „karo“, „Gazprom“ gali nutraukti gamtinių dujų tiekimą Lietuvai
Yra ir kitų nuomonių. Pavyzdžiui, Maskvos „Carnegie“ centro ekspertas Andrejus Riabovas neabejoja, kad 3-iojo energetikos paketo įgyvendinimas Europoje vers Rusiją pamažu prisitaikyti prie naujų energetikos politikos taisyklių, tačiau artimiausiu laiku Rusijos vadovybė dės visas pastangas išlaikyti didelę dalį šalies biudžeto pajamų užtikrinančią dabartinę energetikos politiką, kuri paremta dujų ir naftos eksportu kontroliuojant vamzdynus.
Eksperto nuomone, Lietuvos pastangos įgyti didesnę energetinę nepriklausomybę pasinaudojant ES taisyklėmis dabar suteiks įtampos dvišaliams santykiams, tačiau per ilgą laiką gali duoti teigiamą rezultatą.
„Trumpuoju laikotarpiu laukia labai sunkios derybos“,– susiklosčiusią padėtį komentavo A. Riabovas.
Kazimieras Šliužas
