Vilniuje vykusiame tradiciniame „Savickas Classic“ turnyre savaitgalį V. Blekaitis triumfavo šeštą kartą surengtame rąsto kėlimo pasaulio čempionate, iškėlęs 200 kg svorį. Antroje vietoje liko favoritu laikytas lenkas lenkas Krszystofas Radzikowskis. O penkis čempiono titulus iki tol iškovojęs pasaulio rąsto kėlimo rekordininkas Žydrūnas Savickas nedalyvavo dėl traumos.
„Džiaugiuosi, nes tokio titulo iki šiol neturėjau, - kalbėjo V. Blekaitis. – Pačios varžybos buvo ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai sunkios. Tai atsiliepė ir Čempionų lygos galiūnų varžybose, kurios vyko po valandos. Šiaip visas gerai. Nuotaika gera, tad žemesnės vietos kitose varžybose nesureikšminau“, - sakė iš Birštono kilęs stipruolis, išdrįsęs dalyvauti tokiuose televizijos projektuose kaip „Šok su manimi“ ir „Šuolis“.
– Ar planetos rąsto kėlimo pirmenybėse viskas vyko pagal planą?
– Padariau daugiau nei planavau. Per treniruotę buvau labai atsargus, saugojau kojos dvigalvį raumenį, nes jis prieš pora mėnesių buvo plyšęs Birštone. Tai nutiko kaip tik per rąsto kėlimo varžybas, tad man psichologiškai persilaužti nebuvo lengva. Per treniruotę kėliau tik 180 kg ir numojau ranka – per varžybas kas bus, tas bus.
Matyt visiškai atsistačiau, nusiteikiau psichologiškai, tos patirties tikrai daug. Tikėjau, kad galiu kovoti dėl prizinių vietų. Dėl pirmos – net varžybų eigoje nesitikėjau, nes lenkas Radzikowskis tikrai gerai atrodė – pirmus du bandymus labai lengvai iškėlė. Galvojau, kad pavyti jo nėra šansų ir susitaikiau su prizine vieta.
Iškėlus 200 kg mačiau, kaip lenkui einant prie štangos liaudiškai sakant tiesiog kinkos dreba. Jis buvo psichologiškai palūžęs po mano iškelto svorio ir nesusitvarkė su nervais. Jam reikėjo iškelti tiek pat kiek man – jo svoris mažesnis, tai jam būtų atitekus pergalė. Jis to padaryti nesugebėjo.
– Ar 200 kg yra daugiausiai, kiek esate iškėlęs rąstą?
– Prieš dvejus metus pasaulio rąsto kėlimo čempionate iškėliau 205 kg. Tuomet buvau antras, o pirmas – Žydrūnas Savickas. Lenkas tuomet liko trečias – situacija panaši kaip šįkart, nes jis neatlaikė psichologiškai.
– Penkis pasaulio rąsto kėlimo čempionatus laimėjo Ž. Savikas, šeštą – jūs. Galima sakyti, kad rąsto kėlimas nacionalinė lietuvių rungtis?
– Šeši čempionatai ir visi nugalėtojai lietuviai. Nuostabu. Viename čempionate ant prizininkų pakylos buvo net trys lietuviai - Ž. Savickas, Vytautas Lalas ir aš. Žinoma, kol kas tai lietuvių rungtis. Tačiau jaunų atletų dar nėra tinkamų priaugusių, kad galėtų dalyvauti pasaulio čempionate. Marius Lalas užėmė aštuntą vietą sekmadienį, bet jam dar yra kur tobulėti. Yra jo brolis Vytautas, labai stiprus, tik jis dar traumuotas. Tai tik abu broliai. Daugiau greitu laiku nematysime.
– Jūs, S. Brusokas, Ž. Savickas – ši karta nepaprastai stipri. Ar Lietuvos galiūnų sporte yra kas jus pakeičia? Ar auga talentingas jaunimas?
– Tik vieną žmogų matau – Sauliaus Brusoko sūnus, kuris būdamas 19 metų jau šįmet dalyvavo Lietuvos suaugusiųjų čempionate, pateko į finalą ir iškovojo šeštą vietą. Jei toliau progresuos, nesitraumuos, rodys didelį norą, užsispyrimą ir bus atsargus. Šiame sporte labai reikalingas atsargumas, nes svoriai dideli ir traumų pavojus itin didelis. Iš jo išaugs didis atletas, gal net Ž. Savicko lygio.
Kiti – mėgėjų lygio, jiems sunku būtų dalyvauti Čempionų lygos ar kituose didesniuose turnyruose. Savaitgalį vykusiame Europos mėgėjų čempionate vienas mūsų sportininkas iki 105 kg užėmė trečią vietą, bet jis ten neturėjo didelės konkurencijos. O šiaip tik vienas lietuvis dalyvavo ir nepateko į dešimtuką.
– Ko trūksta, kad galiūnų sportas mūsų šalyje taptų populiaresnis? Galbūt masiškumo trūksta? Lietuviai nepasitiki savo jėgomis – kalbu ne tik apie galiūnų sportą. Vienas į kitą pirštu bado, trūksta drąsos. Daug stiprių vyrų pažįstu, kurie sportuoja salėse užsidarę ir bijo kažkur išlįsti pasirodyti. Kažkoks tas lietuviškas kuklumas.
– Juk turime tituluotąjį Ž. Savicką. Ar jo pavyzdžio neužtenka? Juk jis galiūnų sporte – kaip Sabonis krepšinyje.
– Žydrūnas Savickas – neeilinės jėgos sportininkas. Nėra jėgos sporto titulo, kurio jis neturėtų. Amerikiečių specialistai jį netgi taip pavadino: „Stipriausias pasaulio žmogus, kada nors vaikščiojęs žeme“. Jį dauguma laiko geru pavyzdžiu, bet juo neseka. Dauguma atletų tiesiog verda savo sultyse.
– Galbūt reikia tokio šou, kokį Usainas Boltas rengia per sprinto varžybas? – To ir reikia. Tokie dalykai pritraukia žmones. Reikia, kad atletas būtų ne tik stiprus, rimtas, susikaupęs, bet parodytų ir aktorinių sugebėjimų. Aš kartais bandau tai padaryti, kartais visai neblogai pavyksta. Tačiau reikia, kad dauguma taip darytų. Tai duotų impulsą sporto populiarumui.
– Kokie toliau planai?
– Nekėliau sau didelių užduočių šiose varžybose – norėjau deramai sudalyvauti ir ilsėtis. Sezonas į pabaigą. Dar vienas kitas turnyriukas Europoje ir viskas.
– Kiek dar tų sezonų planuoja Vidas Blekaitis?
– Kiekvienais metais sakau, gal užteks, bet praeina Naujieji metai, pamatai varžybų tvarkaraštį... Kai pervargsti, nori trenkti viską, tačiau atsistatai ir vėl kimbi į juodą darbą. Apie pabaigą tikrai negalvoju. Man 43 metai – tokių metų galiūnų nėra daug. S. Brusokas tuoj bus 47 metų. Aišku, su amžiumi didesnis traumų pavojus ir atsiranda įvairių skausmų, bet stengiesi tai nugalėti ir dalyvauji. Jei trumpai – dalyvausiu tiek metų, kiek leis sveikata.
– Ar yra dar tokių svajonių, kurių vaikosi V. Blekaitis?
– Kažkokių planų nekuriu. Dar norėčiau sudalyvauti viename pasaulio galiūnų čempionate. Naujų titulų neužsibrėžiu. Būtų gerai pakartoti senuosius.
