Su tuo yra tik viena problema: praktiškai visi žinomi man protingiausi Rusijos ekspertai ir daug pačių rusų su tuo nesutinka.
Iš tiesų daugelis baiminasi, kad, vaizduojant Putiną grėsmingu ir visagaliu, amerikiečiai, kuriuos jis niekina, sukurs rusų lyderiui būtent tą siaubą keliančią geopolitinę reputaciją, kurios jis ir siekia. Michailas Chodorkovskis, kuris buvo turtingiausiu žmogumi Rusijoje, kol V. Putinas nepasodino jo dešimčiai metų į kalėjimą, atėmė jo bendrovę ir privertė išvykti iš šalies, vadina tai „mitu apie didų bei siaubingą Putiną“.
Savaime suprantama, tai visai nereiškia, kad Putinas – kažkoks demokratas, kurį kažkas ne taip supranta. Skirtingų įsitikinimų ir požiūrių ekspertai Rusijos klausimais vieningai laikosi nuomonės, kad V. Putinas yra autokratas, kietai ir despotiškais metodai valdantis vadovas, kuris JAV įžvelgia priešą, kuriam būtina priešintis pasaulinėje arenoje – kur tik tai įmanoma. Praktiškai nėra jokių abejonių dėl to, kad jis vėl bus perrinktas pasinaudojęs manipuliacine rinkimų sistema, kuri yra sukonstruota specialiai gauti šį rezultatą.
Tačiau, jeigu Vašingtono politikai dabar yra linkę vaizduoti V. Putiną kaip galingą strategą, manipuliuojantį neryžtingais Vakarų kolegomis, kuriuos jis pergudravo („Jie daugeliu atveju mus apvynioja aplink pirštą“, pareiškė tuometinis kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas), daugelis tų, kurie įdėmiai stebi Kremliaus veiksmus, jį apibūdina visiškai kitaip. Nors Putinas dažnai remiasi sovietų laikų metodais, kurių jis išmoko KGB, prezidentas ir jo aplinka yra daug silpnesni žaidėjai, negu Sovietų Sąjungos, imperijos kurią jie bando atstatyti, valdžia. Valdydami Rusiją jie dažnai užima ne puolamąją, o besiginančiųjų poziciją. Jie užsiima vidinėmis problemomis ir veikia taip, lyg jų valdžia būtų atsidūrusi didesnėje grėsmėje, negu mes galėtume įsivaizduoti, stengiasi atremti pavojus (tikrus ir nevisai), kurie galėtų pakirsti jų režimą.
Putinas – ne visagalis, jis tiesiog gerai išnaudoja aplinkos silpnybes
Savo naujajame interviu „The Global Politico“, M. Chodorkovskis tvirtina, kad vis labiau gilinantis į Putino problemą, kuris paprasčiausiai tapo Rusijos lyderiu, valdžioje išbuvusiu ilgiau negu bet kuris kitas nuo pat Josifo Stalino laikų, JAV dažnai neįžvelgia svarbiausio. V. Putinas nėra J. Stalino reinkarnacija – bent jau kol kas.
„Čia, Vakaruose, žmonės mano, kad V. Putinas valdo visą šalį. Tai visiška neteisybė, – aiškina M. Chodorkovskis. – Tos Rusijos, kuri yra už MKADo – Maskvos žiedinės kelių sistemos – jis, savaime suprantama, nevaldo. Paktas, sudarytas su tais žmonėmis, kurie iš tiesų kontroliuoja skirtingus šalies regionus, pakankamai paprastas: jūs užtikrinate balsų, kurių man reikia tikslams pasiekti, procentą, o aš jums leidžiu daryti regione viską, ką norite. Būtent taip ir viskas veikia, ir taip veiks artimiausiuose rinkimuose“.
Šis neteisingas V. Putino įsivaizdavimas, be abejo, išprovokavo ir šiandieninį triukšmą, susijusį su 2016-ųjų JAV rinkimais. Klaidinga nuomonė dėl Putino egzistuoja jau daugelį metų, ir ji dažniausiai tampa priežastimi to, kad Vakarų lyderiai daro katastrofiškas klaidas, atlikdami neteisingus pasirinkimus. JAV, pavyzdžiui, kaip pažymi Pulitzerio premijos laureatė, sovietų istorijos ekspertė Anne Applebaum, daugelis iš pradžių nekreipė dėmesio į Putino valdžios kišimąsi kitų šalių rinkimuose faktus. Kol nebuvo pernelyg vėlu, ir kol Rusijos valdžia nepradėjo daryti to paties JAV.
Tačiau dabar, kuomet programišių veiksmai atskleisti, žmonės metėsi į kitą kraštutinumą – jie yra linkę Putine įžvelgti Donaldo Trumpo išrinkimo priežastį. Jie nesuvokia, kad Rusijos programišiai tik meistriškai atskleidė ir sustiprino tuos nesutarimus, kurie jau ir taip buvo amerikiečių visuomenėje.
„Rusija nekuria ekstremistinės politikos… Čia, JAV, rusai palaiko juodaodžių judėjimą „Black Lives Matter“ – fiktyvia organizaciją – arba tuo pačiu įkuria organizaciją, pasisakančią prieš migrantus, – aiškina A. Applebaum. – Aišku, tai liudija, kad, lūžio ir prieštaravimų linijos jau egzistuoja, ir egzistuoja žmonės, kurie nori, kad juos priimtų į tokias grupes bei organizacijas. Taigi jis (Putinas) nesugalvoja tas problemas, kurios pas mus yra, jis paprasčiausiai jas įžvelgia“.
Ar galime mes kaltinti V. Putiną programišių išpuoliais JAV rinkimų metu? Aišku. Tačiau tai, ką nurodo A. Applebaum, yra svarbu. Pokalbis apie „Russiagate“ ne visada padeda suprasti Rusiją.
Putinui reikia priešo, kurį galėtų nugalėti
2018 metų rinkimai numatyti Rusijoje kovo 18-ąją. Ir tai, kaip rinkiminė kampanija pradeda įgauti pagreitį, aiškiai demonstruoja, kaip šiandien funkcionuoja putinizmas iš esmės. Ir kodėl išpuoliai prieš JAV, jų demonizavimas sužaidė ir toliau atliks tokį svarbų vaidmenį, padedant išlaikyti Putiną valdžioje.
Putinas kol kas oficialiai nepaskelbė apie savo ketinimus balotiruotis. Nors yra laukiama, kad jis iš naujo iškels savo kandidatūrą ir pratęs savo valdymą dar mažiausiai vienai šešerių metų kadencijai, kuri užsitęs iki 2024-ųjų. Iš antikorupcinis aktyvisto Aleksejaus Navalno, pagrindinio opozicionieriaus, turinčio platų pasekėjų ratą, buvo paprasčiausiai nustumtas nuo rinkimų atėmus iš jo galimybę bent jau registruoti savo kandidatūrą. Ir, sprendžiant iš visko, vieninteliu liberalų kandidatu, kuriam bus leista dalyvauti vietoje jo taps Ksenija Sobčak. K. Sobčak – buvusi Rusijos žvaigždė ir televizijos realybės šou žvaigždė, kadaise patekusi ant „Playboy“ viršelio, kurios tėvas, jau miręs Sankt Peterburgo meras, padėjo V. Putinui pradėti karjerą politikoje.
Kitais žodžiais tariant, tai fiktyvi kandidatūra, kuri, anot A. Applebaum, panašu, praktiškai ir sugalvota tam, kad „priverstų opoziciją atrodyti kvailai“. Ir tai taip pat žymi, kad rinkimus reiktų labiau vertinti kaip „plebiscitą“, anot M. Chodorkovskio, kuriame Rusijos visuomenės yra prašoma kas šešis metus palaiminti V. Putino valdymą dar vienai kadencijai. Be to, veikianti opozicija ne tik silpna, tačiau ir itin susiskaldžiusi, tai aiškėja ir iš to, ką atsiliepia M. Chodorkovskis apie A. Navalną, vienintelį, kuris įrodė gebėjimą suburti apie save žmones. M. Chodorkovskis, ir toliau išliekantis itin nepopuliariu oligarchu, užgyvenusiu savo turtus pasinaudojus 1990-ųjų chaosu po SSRS griūties, pareiškė, kad jis nesijungs nei su Navalnu, nei su kokia nors kita opozicijos figūra. „Susivienijusi opozicija“, jo manymu, yra tik „patrauklus taikinys“. Maža to, jis A. Navalną pavadino faktiškai „autoritarine asmenybe“.
Tačiau tai, kad V. Putinas neturi kitų metų rinkimuose patikimo opozicijos kandidato, nereiškia, kad jam nebus su kuo susiremti. Iš tiesų, darosi vis labiau akivaizdu, kad kitais metais V. Putinas balotiruosis, varžydamasis su pačia JAV: Amerikos kritika – tai bus jo 2018-ųjų rinkimų programa.
„Putinas turi akivaizdžią problemą. Jo šalies ekonomika atsidūrė stagnacijoje. Jis turi nuolat baksnoti pirštu nurodydamas, kas kaltas. Kalta Amerika. Ir jam reikia parodyti tuos frontus – tas kryptis, kuriose jis Ameriką nugali. Pavyzdžiui, Sirijoje – Sirijoje jis nugali ne ISIS, o Ameriką, – aiškina M. Chodorkovskis. – Ukrainoje jis nugali ne ukrainiečius – Ukrainoje jis nugali amerikiečius“.
V. Putinas Rusijos gyventojus vėl gąsdina Amerika
Praėjusią savaitę vyko kasmetinis Valdaj klubo susitikimas – grupė užsienio ekspertų, kuriuos „savi“ žmonės iš Kremliaus kasmet kviečia į Rusiją pasiklausyti Putino. Savo pasisakymuose, į kuriuos dauguma neatkreipė dėmesio, Rusijos prezidentas stulbinančiai tiesiogiai leido suprasti, kad jo doktrina visų pirma yra nukreipta į antiamerikietišką pasaulėžiūrą.
Angela Stent, Rusijos specialistė Rusijos ir Eurazijos klausimais George’o Busho jaunesniojo administracijoje, dalyvavo šiame renginyje. Ji pažymi, kad V. Putinas iš esmės vengė atsakinėti į klausimus apie savo planus atgaivinti Rusijos ekonomiką, kuri patiria sunkumų. Vietoje to jis susikoncentravo ties savo globalaus lyderio, besipriešinančio JAV, vaidmeniu. „Tai buvo aiškiai antiamerikietiška kalba, kurioje jis populiarino „naują idėją – neišvengiamo branduolinio karo galimybės pavojų. Aišku, jis pasakojo, kad mes dabar atsidūrėme itin pavojingoje padėtyje. Ir tai buvo pagrindinė mintis jo pasisakyme“, – pasakojo politikė.
Politikė taip pat atsakė, ar sutinka su M. Chodorkovskio ir kitų nuomone dėl to, kad mes „iškėlėme“ V. Putiną, „suteikę“ jam daug didesnes galias ir įtaką, negu yra iš tiesų.
„Aišku, Rusijoje daugelis mano draugų būtent taip ir mano, – teigia A. Stent. – Jie visi kalbėjo vieną ir tą patį: „Amerikiečiai, kas su jumis? Jūs vaizduojate jį tokiu, lyg tai būtų asmenybė, veikėjas, turintis antžmogiškų galių“. Ir tame kažkiek teisybės yra. Tai juos (rusus) iškelia, jie atrodo stipresni, o JAV atrodo labai silpna“.
Kritika Amerikos atžvilgiu, kurią A. Stent išgirdo iš V. Putino Sočyje, augo ne vienerius metus, tačiau visi šie artėjantiems rinkimams parengti išpuoliai yra stulbinančiai panašūs į 2012-ųjų rinkimų kampaniją, kuri buvo paremta antiamerikietiška retorika. Tuomet jis laimėjo ir vėl užėmė prezidento krėslą. Kieta Putino retorika, nuskambėjusi praėjusią savaitę, be jokios abejonės, yra galutinis įrodymas, kad jis atsisakė bet kokių vilčių to, kad prezidentas D. Trumpas sugebės veikti remiantis savo pozityvia Rusijai priešrinkimine retorika ir vykdys labiau draugišką politiką.
Kitais žodžiais tariant, reiktų sulaukti ženklaus antiamerikietiškos retorikos paūmėjimo, prisimenant sovietų metodus.
„Taip veikia rusų propaganda, – aiškina A. Applebaum. – Ji yra pašaukta parodyti, kad Putinas yra svarbus pasaulinės arenos lyderis, kad jis pagal svarbą yra tolygus amerikiečių prezidentui – kaip tai buvo Šaltojo karo metais. Labiausiai ši propaganda yra nukreipta į tai, kad grįžtų pojūtis, kad pasaulis padalintas pusiau – iš vienos pusės – Rusija, o iš kitos – JAV. Manau, kad amerikiečiai ir neįsivaizduoja, kaip daug apie juos kalba, kad jie yra pagrindinė Rusijos televizijos naujienų tema… Kiekvieną vakarą Amerika vėl ir vėl rodoma kaip Rusijos priešas. Ir tai, aišku, naudinga Rusijos prezidentui, nes „mes turime tokį didelį ir rimtą priešą – todėl aš jums reikalingas, kad suduotume jam atsaką“.
„Galų gale mes atsidūrėme keistoje situacijoje, – teigė A. Applebaum. – Atrodo, lyg ir vėl būtų prasidėjęs Šaltasis karas. Tik yra vienas skirtumas – dalyvauja jame tik viena pusė“.
