Oligarchijos chaoso virsmas į mafijos valstybę
Kai Vladimiras Putinas tapo prezidentu, į jį žiūrėjo kaip į provakarietišką politiką ir liberalizmo ekonomikoje šalininką. Jis žadėjo kovą su oligarchais, siautėjusiais 90-aisiais, ir grąžinti šaliai buvusią galią. Vietoje to, 2014-aisiais išleistoje knygoje „Putino kleptokratija. Kas iš tiesų valdo Rusiją“ rašo Majamio universiteto profesorė Karen Dawisha, jis pavertė „oligarchiją, nepriklausomą nuo valstybės ir lenkiančią ją savo galia į korporatyvinę struktūrą, kurioje oligarchai tarnauja valdininkų interesams. Šie, savo ruožtu, pasiekė aukščiausią ekonominę valdžią, kurią patys ir išnaudoja, tiek šalies labui, tiek ir savo pačių gerbūviui“. Galiausiai, dabar Rusijoje 110 žmonių kontroliuoja net 35 proc. Rusijos turtų.
Banditus-verslininkus, kurie 90-aisiais savo gudrumu, klasta ir jėga kūrė savo verslo imperijas tuometinėje posovietinėje Rusijoje, pakeitė V. Putino statytiniai „pilkieji“ KGB agentai.
90-ųjų viduryje Jegoras Gaidaras, rinkos reformų Rusijoje architektas, baiminosi, kad represyvi sovietų biurokratija transformuosis į mafijos sistemą. „Mafijos ir (biurokratinės) korupcijos sąjunga pačioje kapitalizmo pradžioje gali sukurti tokį siaubingą hibridą, analogų kuriam Rusijos istorijoje, tikriausiai, nebuvo – … visagalė mafijos valstybė, tikrų tikriausias aštuonkojis“, – rašė jis 1994-aisiais.
Vladimiras Putinas – pasekmė, o ne priežastis
Marius Laurinavičius, prestižinio JAV Hudzono instituto ekspertas, pažymi, kad nepaisant vyraujančių įsitikinimų, ne V. Putinas sukūrė šią saugumiečių perpildytą valdžią Rusijoje.
„Sovietų Sąjungoje, pačioje jos pabaigoje – valdant M. Gorbačiovui, KGB pareigūnai sudarė vos 3 proc., pirmaisiais Rusijos gyvavimo metais – jie sudarė jau 30 proc., 1998-1999 jie jau sudarė beveik 50 proc. valdžios struktūrų atstovų,“ – rusų sociologės Olgos Krištanovskajos surinktus duomenis Rytų Europos studijų centre vykusiame seminare „The Baltics: On the Frontline of Putin's Kleptocracy“ citavo ekspertas.
Korupcijos eksportas
Todėl dabar Rusijoje vyrauja politinė sistema, kurios normaliomis sąlygomis būtų neįmanoma įsivaizduoti – mafija valdo branduolinę valstybę. Be to, šis darinys yra linkęs plisti.
„Pagrindinis Rusijos eksportas yra ne nafta ir dujos, o korupcija,“ – Davidą J. Kramerį citavo Hudzono instituto specialistas.
Kremliaus valdžia negali varžytis demokratinėmis sąlygomis, todėl vienintelis būdas jiems išgyventi yra paversti kitus panašiais į juos. Ir tai yra daroma turint aiškią strategiją – politikų papirkinėjimas ir tam tikrų struktūrų kūrimas nėra atsitiktinumas.
Grėsmė nacionaliniam saugumui
Pagrindinė kleprokratijos keliama grėsmė yra ta, kad šio sistemos eksportuojama korupcija neturi savo tautybės, įsitikinimų ar kitų tikslų. Sukūrusi korupcinį tinklą, Rusijos valdžia gali laisvai manipuliuoti jai tinkama linkme asmenis, kurie net nebūtinai turi nuo jų priklausyti tiesiogiai.
„Rusija gali pasiekti savo tikslų, kurie gali būti pavadinti įtaką (tam tikrai) šaliai, ne kariuomenės, agentų ar kitų galių dėka. <...> Jiems dabar to nereikia, užtenka turėti kleptokratinį tinklą,“ – pasakojo M. Laurinavičius.
Konferencijos metu buvo parodyta dokumento kopija, kurioje R. Pakso skandalo metu pagarsėjęs Jurijus Borisovas į R. Pakso prezidentinę kampaniją investavo daugiau nei 1 mln. dolerių. „Jame nurodyta, kad Borisovas tikėjosi 18 mln. dolerių grąžos“, – teigė M. Laurinavičius, pridūręs, kad tai nėra pokštas.
Verslas su Rusija nėra „tik pinigai“, galų gale tai vistiek tampa korupcinės sistemos dalimi.
Rusija jau kieme
Pagrindinis skirtumas tarp Šaltojo karo laikų ir dabartinės situacijos yra tai, kad Rusija jau dabar yra „mūsų kieme“, pasakojo M. Laurinavičius.
Ekspertui antrina ir vėliau publikuotas Estijos parlamentaro, buvusio šalies žvalgybos vado, Eerik-Niileso Kroso komentaras „Politico“ leidiniui pavadinimu „Amerika, sveika atvykusi į karą“.
Politikas teigia, kad „Putino karas sparčiai įsitaisė Amerikos demokratijos centre“, o Sovietų Sąjungos planai dėl ardomosios veiklos „priešiškose“ valstybėse atsispindi dabartinės Rusijos veiksmuose.
„JAV turi prabangą būti labai toli nuo fronto. Deja, informacinis karas nuo geografijos nepriklauso – tai, Amerika, sveika atvykusi į karą,“ – rašo politikas.
Tačiau Vakarų atsainus požiūris į šią grėsmę nėra kažkoks išskirtinumas. „Jeigu paklaustumėte paprastų žmonių Lietuvoje, daugelis jų pasakytų, kad verslas su Rusija nėra blogai“, – tikino M. Laurinavičius, pabrėždamas, kad labai svarbu yra kuo daugiau apie tai kalbėti.
Nesprendžiamas skaidrių investicijų klausimas
„Freedom House“ Vilniaus atstovybės vadovas Vytis Jurkonis pažymėjo, kad Lietuvoje taip pat yra susiduriama su neaiškios kilmės pinigų investicijomis.
„Žurnalistai iš Rusijos kreipiasi į mus turėdami informacijos, kad apie dešimt įtartinų žmonių šiuo metu turi leidimus gyventi Lietuvoje, o galbūt ir turto. Tačiau mes negalime patikrinti tos informacijos – duomenų bazės yra uždaros. Jeigu duomenys būtų paviešinti, tai prisidėtų prie situacijos skaidrumo“, – tikino ekspertas.
Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikėtų, Rusijos socialinius tinklus praėjusią savaitę įkaitino paviešinti valstybinės bendrovės „Rosset“ valdybos nario Andrejaus Diomino el. pašto laiškų fragmentai. Iš jų rusai sužinojo, kad „patriotas“ A. Diominas turi dvi milijonus kainuojančias vilas Suomijoje, Romoje nuomoja butą už 90 tūkst. eurų per metus, o Barselonoje vasarai yra išnuomotas viešbučio kambarys už 61 tūkst. eurų per mėnesį. Pats verslininkas deklaracijose nutyli apie „ofšorinę“ bendrovę, o jo žmona ir duktė yra turi Suomijos pilietybę.
Labiausiai korupciniais ryšiais apraizgiusi Latvija
Baltijos šalyse kyla problemų dėl tarpinstitucinių stabžių, kurie lemia kovos su kleptokratijos įtakos mažinimu trikdžių. Sudėtingiausia situacija yra Latvijoje, kurioje daugiau nei 50 proc. vietos verslo valdo ne šalies piliečiai.
„Latvija atrodo labiausiai pažeidžia šalis dėl Rusijos verslo įtakos šioje šalyje. Estija yra antroji šalis pagal šį rodiklį, ir Lietuva, nedaug atsilikdama, yra trečioji“, – pasakojo „Freedom House“ Vilniaus atstovybės vadovas Vytis Jurkonis.
Anot eksperto, kova su korupcija, skaidraus verslo skatinimas ir , turėtų būti šalies saugumo strategijos dalimi. Ir svarbiausias, anot V. Jurkonio, klausimas „ar mes esame nusiteikę su tuo ką nors daryti“. Jis pažymėjo, kad, bent tam tikra prasme, korupcija kelia didesnę grėsmę negu (Rusijos, red. past.) kariuomenės mokymai netoli Lietuvos sienos.
Daugiau skaidrumo, daugiau viešų duomenų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo – tai galėtų prisidėti prie kleptokratinės Rusijos plėtros užkardymo Vakaruose.
