Artėjantis šildymo sezonas ne vienam kelia galvos skausmą. Juolab kad sinoptikai žada itin šaltą žiemą.
Prieš ruošiantis įrengti katilinę, būtina apsispręsti, kuo gi kūrensite. Populiariausias kuras – malkos, anglis, medžio pjuvenų ir durpių briketai, ateityje populiarės medžio ir spalių granulės.
Kuris kuras geriausias
„Anglį, antracitą, briketus galima pirkti paruoštus kūrenti ir jų atsargų nebūtina sukaupti visiems metams. Anglį galima laikyti ir lauke, uždengtą nuo kritulių, nes kokybiškos anglies drėgmės įgeriamumas mažas. Briketus būtina saugoti sausose patalpose, ypač medžio pjuvenų, nes jų drėgnumas perkant būna apie 7 proc., o jiems drėkstant blogėja šio kuro savybės“, – negailėjo patarimų UAB „Vilterma“ direktorius Arvydas Klementavičius.
Pasak jo, sunkiausia išsirinkti geras malkas. Dažniausiai parduodamų malkų drėgnumas svyruoja apie 40–60 proc., o turėtų būti ne didesnis kaip 20 proc. Mediena geromis malkomis tampa ne anksčiau kaip po metų, aišku, jei malkos laikomos uždengtose nuo kritulių, gerai vėjo prapučiamose malkinėse. Todėl ruošiantis pirmam kūrenimo sezonui, šio kuro reikia pirkti ne mažiau kaip dvejiems metams.
Šlapių malkų reikės daugiau
Kūrenimas gali tapti tikru išbandymu ir netgi padaryti nuostolių. „Kūrenant šlapias malkas jų sunaudojama du tris kartus daugiau. Be to, degant drėgnam medžiui, didžioji dalis šilumos išeina per kaminą. Katilo galingumas sumažėja per pusę, kuras smilksta, nesudega. Ant šaltų kūryklos sienelių kondensuojasi vanduo ir dervos, limpa pelenai, suodžiai.
Taip susiformuoja storas dervos sluoksnis, kuris gerokai sumažina šilumos pralaidumą šildymo pusėn, dervos sudėtyje esantis rūgštus kondensatas aktyvina katilo vidinių paviršių koroziją“, – perspėjo pašnekovas. Jis tikino, kad kūrenant šlapias malkas katilų ilgaamžiškumas (15–25 metai) sutrumpėja 2–4 kartus ir daugiau. „Nusprendusieji išvalyti katilo pakuros paviršių ir taip pagerinti katilo efektyvumą, patiria tikrą kančią. Kai trūksta patyrimo ir nenaudojamos valymui skirtos specialios cheminės priemonės, išliejama daug prakaito ar net susižeidžiama. Tokių problemų turintį šeimininką ir jo namus nesunku atpažinti iš sklindančio šviežiai rūkytų dešrų kvapo“, – šmaikščiai kalbėjo įmonės vadovas.
Patalpų geriau neperšildyti
Rinkdamasis kietojo kuro katilą, dažnas žvelgia į gerokai galingesnį nei reikėtų šildymui šalčiausiu metų laiku. Tačiau, anot specialisto, pastato plotas ar tūris nėra patikimas rodiklis ir galima padaryti klaidą. „Per didelis katilo galingumas – trūkumas, nes daugiau nei 2/3 šildymo sezono laiko vidutinė išorės oro temperatūra svyruoja nuo +5 iki -4°C ir šildymui realiai reikia 25–35 proc. maksimalaus katilo galingumo, kuris apskaičiuotas pagal žemiausias šildymo sezono temperatūras.
Šilumos poreikio karštam vandeniui ruošti buityje tūriniuose šildytuvuose įskaičiuoti į šilumos poreikį nepatarčiau, nes katile kuras geriausiai sukūrenamas, kai katilas visada dirba 50 proc. ir didesniu našumu savo maksimalaus galingumo atžvilgiu“, – aiškino A.Klementavičius. Katilui dirbant tokiu režimu, specialisto teigimu, patalpos bus peršildytos. Tada teks rankiniu būdu ar naudojantis traukos termostatiniu reguliatoriumi riboti į kūryklą tiekiamo oro kiekį. Dėl deguonies trūkumo kuras pradės smilkti, gerokai padidės nesudegamų dujų – anglies viendeginio, degaus aerozolio ir dūmų koncentracija.
Anot specialisto, tokiu atveju patiriamas dvigubas nuostolis: dalis už kurą sumokėtų pinigų nueis vėjais ir švariu oru prie namo neteks džiaugtis. „Todėl geriau pasirinkti truputį mažesnio galingumo katilą, nei apskaičiuota jūsų namo šildymui. Sunku susitaikyti, kad tokio katilo įkrova bus mažesnė ir teks dažniau lankytis katilinėje, bet pasirinkusieji mažesnį kuro katilą pastebi, kad į jį per sezoną sugrūdo mažiau kuro“, – sakė specialistas.
Ketinis ar plieninis
Renkantis kietojo kuro katilą reikėtų pasidomėti jo galia, įkrovos tūriu, įkrovimo patogumu, konstrukcijos pranašumu, ilgaamžiškumu, vidinių paviršių prieinamumu valymui, išvystomos galios ribojimo įrangos (traukos reguliavimo) darbo patikimumu. „Visada patikimiau rinktis žinomo, turinčio patirtį gamintojo gaminį, – sakė pašnekovas. – Daugumai sunku apsispręsti, kokį katilą rinktis – ketinį ar plieninį.
Šiuo atžvilgiu pagaminimo medžiaga vienareikšmiškai nelemia katilų pranašumų ir trūkumų.“ Anot A.Klementavičiaus, ketinis atsparesnis korozijai ir gali kūrentis esant keliais laipsniais žemesnei katilo vandens temperatūrai. Tačiau tokio katilo sienelių šilumos laidumas yra mažesnis, todėl į kaminą išmetamų dūmų temperatūra yra aukštesnė 5–10°C. Sunkiau valyti kūryklos paviršių, sekcijos trūkinėja staigiai keičiant katilo temperatūrą, dėl biomechaninių smūgių ir perkaitimo.
Plieninio katilo sienelių šilumos perdavimo koeficientas yra geresnis, jo vidiniai paviršiai lygūs, lengvai valomi. „Įvertinus įkrovos tūrį ir galingumą, paprastai šie katilai būna lengvesni, galingesni ir mažesni. Tačiau šis katilas lengvai pažeidžiamas korozijos, kai kūrenamas drėgnas kuras ir į katilą grąžinamo vandens temperatūra žemesnė nei 55°C“, – perspėjo specialistas.
