Tomas Asminavičius
Nuo genijaus iki eretiko, ir atvirkščiai, – toks yra vieno garsiausių viduramžių mokslininko Galilėjo Galilėjaus gyvenimo kelias. Užkietėjęs revoliucionierius, maištininkas, iki paskutiniųjų gynęs savo įsitikinimus, gali būti laikomas šiuolaikinio mokslo tėvu. Turėjęs drąsos ir ryžto sudrebinti sustingusį viduramžių mokslo pasaulį, Galilėjo Galilėjus privertė žmones kitaip pažvelgti į juos supantį pasaulį, bei įėjo į istoriją, kaip viena reikšmingiausių mokslo pasaulio figūrų. Vis dėl to, nesukalbamas ir sunkus mokslininko charakteris padėjo ne tik atlikti didžius atradimus, tačiau ir įsigyti daugybę priešų. Galilėjo Galilėjus – nenuorama, nepaliaujamai nervus gadinęs savo mokytojams, kolegoms, viršininkams ir priešams.
Galilėjo Galilėjus gimė 1564 metais Pizoje. Jau nuo pat gimimo jo tėvas Vinčenzas Galilėjus įsivaizdavo savo sūnų kaip išsilavinusį, įtakingą mokslo žmogų. Netgi vardą ateities mokslininkui suteikė pagal savo protėvį, garsų gydytoją ir profesorių Galileo Bonaiuti. Tik vėliau Bonaiuiti šeimos vardas buvo pakeistas į Galilėjų.
Vinčenzas Galilėjus, garsus muzikantas, savo ruožtu vykdęs revoliucijas viduramžių supratime apie muziką, padarė milžinišką įtaką Galilėjo Galilėjaus gyvenimui. Vinčenzas vienoje savo knygų rašė: „Tie, kurie patiki bet kokiu teiginiu, remdamiesi tik autoriteto statusu, elgiasi absurdiškai. Aš norėčiau galėti laisvai abejoti, ir, nesusidurdamas su meilikavimu, atsakinėti į kitų abejones.“
Tokia auklėjimo aplinka, be abejonės, formavo ir jaunojo Galilėjaus požiūri į pasauli ir kritinį mąstymą. Beveik visą gyvenimą jį lydėjo kontraversijos, abejonės autoritetais ir kova su dogmomis. Tačiau ne tik racionalus, kritiškas mąstymas buvo diegiamas jaunajam genijui, – tėvas išmokė jį groti fleita, tapyti, įskiepijo meilę poezijai ir kūrybai. Ir šias sritis Galilėjo mylėjo ne mažiau, nei mokslinius tyrinėjimus. Kaip pats vėliau gyvenime prisipažino, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jis, greičiausiai, būtų tapęs tapytoju. Italų menininkas, geras Galilėjaus draugas Cigoli, yra atskleidęs, jog jo tapybai didelę įtaką padarė būtent Galilėjaus požiūris į šią meno sritį. Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje esantis mergelės Marijos portretas – su Galilėjaus žyme. Po mergelės kojomis esantis mėnulis nutapytas pagal mokslininko eskizą, kurį jis nupiešė savo traktate „Žvaigždžių pasiuntinys“.
Būdamas mažas, Galilėjus praleisdavo daugybę laiko su tėvu. Dėl tokio artimo tėvo ir sūnaus ryšio, Vinčenzas anksti pastebėjo jo išskirtinius gebėjimus. Galilėjus dažnai savo jaunesniems broliams ir seserims (kurių turėjo 5 ar 6) pats sukonstruodavo mechaninius žaidimus ar žaislus. Įsitikinęs, jog jaunasis Galilėjus pasižymi ypatingu protu, tėvas gana anksti išleido vaiką mokytis į Vallambrosa vienuolyną. Nors mokslai ten jam sekėsi gerai, tačiau vaikinas dažnai įsiveldavo į nesutarimus su valdžia.
Besimokydamas, Galilėjo Galilėjus pareiškė tėvui, jog trokšta savo gyvenimą paskirti tarnystei Dievui – norėjo tapti dvasininku. Tai nepatiko tėvui, kuris sūnų įsivaizdavo kaip sėkmingą gydytoją – koks buvo ir jo prosenelis, kurio vardą sūnui buvo suteikęs. Be kita ko, Galilėjaus šeima gyveno gana skurdžiai, kentė nepriteklių. Būdamas gydytoju – mąstė Vinčenzas – sūnus galėtų užsitikrinti finansiškai stabilų bei sotų gyvenimą.
Genialusis maištininkas
1581 metais, mokslų nebaigęs Galilėjus paliko vienuolyną ir, pasidavęs tėvo spaudimui, leidosi išleidžiamas mokytis į medicinos universitetą Pizoje. Čia jis nebuvo pats populiariausias studentas, tiek dėl savo charakterio, tiek dėl išvaizdos. Pasakojama, jog universiteto profesoriai bei kiti studentai į Galilėjų žiūrėdavo iš aukšto – iš dalies dėl to, jog dėvėdavo apdriskusius, nunešiotus drabužius. Vis dėl to, jis buvo išlaikomas savo tėvo, kuris, mokėdamas už sūnaus studijas, ir taip vos sudurdavo galą su galu.
Medicininėje mokykloje išryškėjo ir maištingas Galilėjaus charakteris. Į ginčus ir konfliktus linkęs Galilėjus, dėl savo audringo temperamento, greitai užsitarnavo „vaidininko“, „provokuotojo“ pravardę. Galilėjaus priešinimasis autoritetams čia galėjo atsiskleisti visu gražumu – aklo paklusnumo šioje mokykloje buvo reikalaujama beveik visose srityse.
Net ir pačios studijos nežavėjo „vaidininko“. Nors savo tėvui ir pakluso dėl įstojimo į šią specialybę, tačiau individualistinis charakteris neleido Galilėjui per prievartą gilintis į tai, kas jam nepatiko. Paskaitų praleidinėjimas, konfliktai su profesoriais tapo jo kasdienybė. Vis dėl to, šis gyvenimo periodas į Galilėjaus gyvenimą atnešė ir kai ko gero – medicinos mokykloje jis atrado savo naują meilę – matematiką ir filosofiją. Būtent į šių sričių paskaitas Galilėjus eidavo dažniau, nei į savo studijuojamos medicinos.
Pasak legendos, medicinos studijų metu, dvidešimtmetis Galilėjus daug laiko praleisdavo Pizos katedroje. Eilinį kartą joje sėdėdamas, jis atkreipė dėmesį į siūbuojantį šviestuvą. Galilėjui kilo mintis – jis savo pulso pagalba pradėjo matuoti laiką, kiek užtrukdavo kiekvienas iš susiūbavimų. Paaiškėjo, jog kiekvieną kartą šviestuvas susiūbuodavo per tą patį laiko tarpą. 1602 metais šis pastebėjimas galiausiai atvedė prie išvados, jog švytuoklės gali būti panaudojamos laiko ar pacientų pulso matavimui. Iki tol nebuvo sukurta jokio būdo tiksliai matuoti laiką. O šis Galilėjaus atrastas metodas, besiremiantis pastoviu švytuoklės judėjimu, net iki 1930-ųjų išliko tiksliausiu būdu matuoti laikui.
Tačiau Galilėjui nepakako tik aprašyti šį švytuoklės fenomeną – jis išsamiai analizavo priežastis, dėl kurių vyko aprašytasis reiškinys. Smalsumas ir užsispyrimas vedė Galilėjų aiškintis visus „kaip?“, norint atskleisti „kodėl?“ Tai visą gyvenimą buvo pagrindinis Galilėjaus, kaip mokslininko, principas – išsiaiškinti priežastis ir jas pagrįsti.
Kūrybinis mąstymas, neleidžiantis pasiduoti klaidingam pirmam įspūdžiui, bei troškimas stebimą pasaulį aprašyti matematiškai, – tai buvo vienos iš pagrindinių priežasčių, leidusių Galilėjui atlikti savo atradimus. Matematika šiam mokslininkui nebuvo tik įrankis, ar hobis. Kaip jis pats teigė: „matematika yra gamtos kalba“. Šią discipliną Galilėjus suvokė kaip būdą aprašyti realybę. To jis ir siekė – viską patikrinti matematiškai, įrodyti eksperimentais. Tai buvo priešprieša tuomet įsigalėjusiam Aristotelio pasekėjų požiūriui, kuris daugiausiai rėmėsi spekuliacijomis ir spėlionėmis.
Galilėjus prieš Aristotelį
Vis dėl to, Galilėjaus hobis buvo nesuderinamas su studijomis, ir galiausiai 1585 metais jam teko palikti Pizos universitetą. Būdamas 21 metų, Galilėjus vis dar gyveno su savo tėvais, neturėdamas nei darbo, nei pinigų sugrįžti į universitetą. Tėvas Vinčenzas nusivylė savo sūnumi, ir nebedėjo į jį daug vilčių. Motina Galilėjų dažnai vadindavo tinginiu.
Nebaigęs mokslų vienuolyne, nepritapęs universitete, Galilėjus ėmėsi privačiai mokyti Vallambrosa vienuolyno mokinius. Tačiau ši vieta nesuteikė jam galimybės tęsti savo tyrimų. Tam reikėjo patekti į universitetą. Būtent tokio šanso, keldamas savo, kaip mokslininko reputaciją, jis ir tikėjosi.
1589 metais jis sulaukė kvietimo tapti matematikos profesoriumi tame pačiame Pizos universitete, iš kurio kartą jau buvo iškritęs. Galilėjus pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir būdamas 25 metų, pradėjo dėstyti studentams. Tačiau ir čia nenuslopo maištingas ir nerimastingas Galilėjaus charakteris. Su skustuvo aštrumo argumentais bei atkaklumu, jis buvo pasiryžęs mesti iššūkį mokslo pasauliui.
Kaip pasakojama, dėstydamas Pizos universitete, Galilėjus sukėlė tikrą skandalą. Nepaisydamas autoritetų, bei įsigalėjusių „tiesų“, studentus mokė, jog Aristotelis klydo teigdamas, jog kritimo greitis priklauso nuo krintančių objektų svorio – jog sunkesni objektai krenta greičiau. Tuo laiku prieštarauti Aristoteliui buvo tolygu erezijai. Pastarojo idėjos ir teiginiai buvo laikomi neginčijamais. Vis dėl to, Galilėjus atkakliai laikėsi savo, ryžtingai atmesdamas nepagrįstus teiginius. Jis įrodė, jog Aristotelis klydo.
Vienas iš Galilėjaus studentų aprašė kultiniu tapusį eksperimentą ant Pizos bokšto.
Pasak legendos, tyrinėdamas šią sritį, Galilėjus užlipo į pasvirusio Pizos bokšto viršūnę, nešinas dvejais skirtingo svorio sviediniais. Vienas svėrė 0.5kg, kitas 4.5kg. Pasak tuo metu vyraujančios nuomonės, vienu metu paleidus šiuos sviedinius, pirmasis žemę turėjo pasiekti sunkesnysis. Apačioje susirinkusių žmonių nuostabai, iš vienodo aukščio Galilėjaus paleisti sviediniai krito vienodu greičiu, ir žemė pasiekė tuo pačiu metu. Aristotelio hipotezė dužo į šipulius, o Galilėjus triumfavo.
Vis dėl to, pats Galilėjus niekur nėra užsiminęs apie šį eksperimentą, išlikę jo darbai aprašo tik matematinius skaičiavimus. Dauguma istorikų mano, jei Galilėjus ir atliko panašų eksperimentą, greičiausiai, išvengė ekstravagantiško pasirodymo ant Pizos bokšto.
Nereikia nė sakyti, jog Aristotelio pasekėjai nebuvo patenkinti išsišokėlio Galilėjaus teorijomis. Ir, kadangi, tiek jo kolegos, tiek viršininkai palaikė Aristotelio teiginius, Galilėjus buvo išmestas iš Pizos universiteto, kadangi drįso suabejoti Aristotelio tiesomis.
Tačiau nenuorama Galilėjus net nesiruošė taikytis su, jo požiūriu, klaidingomis teorijomis. Jis atkakliai prieštaravo tuometiniams Aristotelio pasekėjams, kurie dogmatiškai priėmė savo autoriteto išvadas, bei kategoriškai atsisakė jomis abejoti. Galilėjus teigė, jei Aristotelis būtų gyvas, išvydęs jo darbus ir turimus įrodymus – pats pritartų jo išvadoms. Savaime suprantama, tokie pareiškimai skambėjo ypač įžūliai, tačiau toks Galilėjus buvo – nemokantis laikyti liežuvio už dantų.
Dėstydamas Pizoje, Galilėjus parašė traktatą „Apie judėjimą“, kuriame pirmą kartą viešai užsiminė apie galimybę, jog Žemė sukasi apie savo ašį. Tai buvo pirmasis žingsnis viešai išreiškiant pritarimą Koperniko heliocentrinei teorijai, teigiančiai, jog Žemė yra tik dangaus kūnas, besisukantis aplink Saulę. Taip pat, pirmasis žingsnis ateityje laukiančiam nuopuoliui žemyn.
1592 metais Galilėjui teko palikti Pizos universitetą, nebenorėjusį turėti reikalų su jo išsišokimais. Tačiau Padua universitetas gana noriai priėmė mokslininką, ir suteikė jam daugybę laisvės tęsiant darbus. Materialinė sėkmė ir profesinis pripažinimas augo. Be kita ko, Galilėjus sutiko moterį, Mariną Gambą, su kuria susilaukė trijų nesantuokinių vaikų. Nors Galilėjus save laikė dorovingu kataliku, tačiau nenusigręždavo nuo malonumų – mėgo vyną, moters kompaniją ir kitas pramogas. Taip pat, nematė didelio santuokos reikalo.
Kadangi jo dukros gimė iš nesantuokinių santykių, Galilėjus manė, jog ir joms nedera susituokti. Todėl su jo valia, abi dukros pateko į vienuolyną. Būdamas garbingo amžiaus Galilėjus prisipažino, jog 18 ilgų metų praleistų dėstant Padua universitete, buvo laimingiausi ir geriausi jo gyvenimo metai.
Galilėjui dirbant Padua universitete, mokslininkai pradėjo spręsti, kaip galima būtų matuoti temperatūros pokyčius. Mokslininkų grupėje, kuriai priklausė ir Galilėjus, tai tapo populiarus klausimas. Sprendimą 1596 metais pateikė Galilėjus, sukurdamas termometro „protėvį“ – termoskopą. Šis prietaisas neturėjo skalės, kuri rodytų, kokia temperatūra yra. Tačiau remiantis juo, galima buvo sužinoti, ar temperatūra pakilo, nukrito, ar liko tokia pati. Padua universiteto matematikos profesorius Benedetas Kastelis aprašė įtaisą, kurį 1603 matė Galilėjaus rankose: „Jis paėmė nedidelę stiklinę kolbelę, kurios kakliukas buvo apie 40cm ilgio ir plonas kaip šiaudas. Jis kolbelę sušildė savo rankose, o tuomet kakliuką panėrė į indą, kuriame buvo truputis vandens. Patraukus šiltas rankas nuo kolbelės, vanduo iš indo per kokius 20cm pakilo kakliuku į viršų.“ Nuo šio įtaiso, rodančio temperatūros pokyčius, buvo vos keletas žingsnių, iki modernesnio termometro.
1609 metai buvo naujo Galilėjaus gyvenimo etapo pradžia. Tais metais Veneciją, kurioje jis gyveno, pasiekė olandas, su savo išradimu – primityviu teleskopu, kuris vaizdą priartindavo 3 kartus. Olando išradimas buvo panašesnis į inovacinį žaislą, nei mokslinį instrumentą, tačiau sužadino Galilėjaus smalsumą. Tą patį vakarą, išsiprašęs instrumento aprašymą, Galilėjus sukonstravo savąjį, kiek daugiau artinantį teleskopą. Galiausiai, tobulindamas šį įrankį, jis pasiekė 30 kartų artinimą.
Teleskopo ištobulinimas jam užtarnavo Padua universiteto matematikos katedros vedėjo kėdę bei didelį, 1000 florinų atlyginimą kasmet. Tačiau, svarbiausia, teleskopas atskleidė Galilėjui dangaus paslaptis. Nukreipęs savo teleskopą į aukštybes, Galilėjus išvydo žadą atimantį reginį: „Tai pats nuostabiausias ir žavingiausias reginys, kokį įmanomą išvysti – Mėnulio kūnas, kurio diametras atrodo 30 kartų didesnis, o jo paviršius didesnis beveik 900 kartus, masė – 27 000 kartų didesnė, nei žvelgiant plika akimi; ir dabar kiekvienas iš mūsų, pasikliovęs savo rega, galime įsitikinti, jog mėnulio paviršius nėra lygus ir nupoliruotas, o nelygus ir grublėtas. Visai kaip Žemės veidas, kuris gausus iškilimų, bedugnių ir vingių.“ – taip Galilėjus rašė savo traktate „Žvaigždių pasiuntinys“ (1610), kuris tapo bestseleriu.
Teleskopo pagalba pasipylė atradimai: įrodyta, jog Paukščių Takas yra sudarytas iš daugybės žvaigždžių, atrasti Saturno žiedai, Saulės dėmės, Jupiterio palydovai, savo orbitomis besisukantys aplink planetą, mėnulio krateriai. Vienas svarbiausių atradimų: Veneros fazės, panašios į mėnulio – tai buvo stipri užuomina, jog ši planeta turi suktis aplink Saulę, o ne apie Žemę.
1611 metais nukeliavęs į Romą, Galilėjus buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė. Pats popiežius jį maloniai priėmė, rūpinosi, kad nieko netrūktų. Visi Romoje buvo sužavėti Galilėjaus atradimais ir teleskopo išradimu, kur jam ir buvo suteiktas „teleskopo“ pavadinimas. Galilėjus buvo priimtas į mokslų akademijos draugiją „Accademia dei Lincei“.
Nenuorama, nemokantis laikyti liežuvio už dantų
Galilėjus jau buvo laikomas genijumi, vertinamas ir liaupsinamas. Tolygiai augo ir mokslininko drąsa, arogancija bei išdidumas. Tai jį nuolat įveldavo į ginčus, rietenas bei kontraversijas dėl idėjų vagysčių. Kai kuriais periodais jis didžiąją laiko dalį praleisdavo būtent gindamas savo idėjas nuo kritikų. Jis negalėdavo sutvardyti savęs, susidūręs su dogmatišku požiūriu, išliedavo visą save, besąlygiškai stengdamasis įrodyti savo tiesas – nepakentė kvailybės.
„Jis buvo aistringas ir galingo charakterio, dominuojantis bet kokioje diskusijoje. Jo talentas ir sąmojis padėjo susirasti įvairių draugų universitetuose ir bažnyčiose. Tuo pat metu, jo aštrus sarkazmas skirtas tiems, kurių argumentai neatlaikydavo Galilėjaus įrodymų, užtarnavo jam grėsmingų priešų. Jis gyvenimą praleido ne tik stebėdamas, skaičiuodamas ir tyrinėdamas, tačiau ir ginčydamasis, ir įrodinėdamas. Jo tikslas buvo skatinti naują požiūrį į mokslą“ – rašo Čarlis E. Humelis biografinėje knygoje apie Galilėjų.
Nors pasižymėjo jau nuo vaikystės tobulintu talentu rašyti, įtaigiai ir gražiai dėstyti mintis, įprastai Galilėjus nevargindavo savęs diplomatija. Kritikams drėbdavo viską, ką galvodavo, su didele sarkazmo doze. „Net nusispjovęs ant žemės, tikriausiai, manytum atradęs naują žvaigždę savo seilių blizgesyje“ – kartą jis ištarė kolegai, suabejojęs jo pastabumo gebėjimais. Kiek vėliau parašęs savo dialogų knygą, kurioje gynė Koperniko idėjas, mėgstamiausius popiežiaus argumentus įdėjo į veikėjo „Simplicio“ lūpas – puskvailio žmogelio, kurio pagrindinis tikslas buvo idiotiškai prieštarauti. Kad ir koks talentingas ir gabus Galilėjus buvo, taktą ir diplomatiją pasitelkdavo ne visada. Kita vertus, nieko kito prietarų amžiuje galbūt ir nelikdavo daryti. Pasakojama, jog vienas iš Galilėjaus kolegų atsisakė pažvelgti pro teleskopą, kadangi bijojo to, ką gali išvysti. Galilėjaus priešininkų skaičius bei agresyvumas augo – tiek dėl kontraversiškų mokslininko teorijų, tiek dėl jo akiplėšiškumo.
Konfliktas su Bažnyčia ir Aristotelio pasekėjais
Išėjęs į pensiją, Galilėjus galutinai pripažino, jog palaiko Koperniko teoriją, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Dėl šių pareiškimų Galilėjų pradėjo atidžiai stebėti Inkvizicija. Tačiau Galilėjus nė trupučio neabejojo savo teiginiais, kadangi teleskopas jam suteikė tvirtus įrodymus apie Saulės sistemą.
Vis dėl to, nepaisant prieštaravimų bažnyčiai, Galilėjus išliko tikinčiuoju. Jis tikėjo Biblija, tik manė, jog ji yra labai prastas astronomijos vadovėlis. Galilėjus skatino Senojo Testamento tekstus interpretuoti kaip metaforas, pasakojimus, o ne faktinius duomenis. Jis teigė, jog fizinio pasaulio klausimus mes turime spręsti remdamiesi ne Biblijos autoritetu, tačiau eksperimentais ir empirinėmis patirtimis. Būtent tokio požiūrio laikosi ir dabartinė Romos katalikų bažnyčia. Tačiau Galilėjaus gyvenimo metais tai buvo gana didelis piktžodžiavimas.
Aršiausias Galilėjaus priešininkų puolimas prasidėjo 1612 metais, vokiečiui Kristoferiui Šeineriui paskelbus apie Saulės dėmių atradimą. Galilėjus visiškai pagrįstai paprieštaravo, jog šias dėmes jis atrado pirmasis: „Iš manęs bando pagrobti man priklausančią šlovę, apsimesdamas, jog nėra skaitęs mano raštų, ir skelbdamasis pirmuoju šių stebuklų atradėju“, – piktinosi Galilėjus. Nors šie kaltinimai galėjo būti skirti visai kitam mokslininkui, Šeineris buvo įsitikinęs, jog Galilėjus apkaltino būtent jį. Tai baisiausiai įsiutino vokiečių mokslininką, o Galilėjus, kaip visuomet, nemokantis patylėti, įsivėlė į aštrų konfliktą. Priešininkai pradėjo ruošti įžūlų planą, kaip atsikratyti Galilėjaus.
Vienas iš Galilėjaus priešininkų, mokslininkas Lodovikas Kolombe iškėlė klausimą, sužadinusį grandininę reakciją: „Ar judanti Žemė neprieštarauja Šventajam Raštui?“. Bažnyčios etinis ir moralinis mokymas tuo metu stipriai rėmėsi Aristotelio idėjomis. Todėl suabejoti šio filosofo aiškinimais apie gamtos dėsnius, reiškė abejoti visos bažnyčios autoritetu ir morale. Galilėjui, tikinčiam katalikui, išreiškus savo požiūrį, jog Biblija neklysta, tačiau gali klysti jos pasekėjai, – kilo toks atsakas, kokio nesitikėjo net ir Galilėjaus priešai.
Domininkonų vienuolis Tomaso Pačini, turėjęs priėjimą prie Inkvizicijos pareigūnų, pradėjo skelbti, jog matematika yra velnio įrankis, o matematikai turėtų būti ištremti iš krikščioniškų šalių. Jis teigė, jog judančios Žemės idėja yra erezija, ir už jos skelbimą privaloma skirti bausmę – sudeginimą ant laužo. Koperniko knyga, skelbianti apie heliocentrinę teoriją, buvo uždrausta. O Galilėjui iškilo pavojus.
Nors Galilėjaus prigimtis neleido ramiai stebėti, kaip keletas vienuolių visą mokslo progresą verčia atgal, tačiau jis neturėjo didelio pasirinkimo – grėsė atskyrimas nuo bažnyčios ir bausmės. 1615 metais, iškviestas į Romą, pas popiežių, jis sunkia širdimi sutiko neskelbti teorijos apie judančią Žemę – tikėjosi kurį laiką suvaldyti savo temperamentą, tyrinėti kitas sritis, ir palaukti tinkamesnių laikų skelbti savo tiesas – tai truko 7 metus.
1623 metais popiežiumi buvo išrinktas geras Galilėjaus draugas – popiežius Urbonas VIII. Jis leido Galilėjui tęsti savo darbus astronomijos srityje, skatino juos skelbti. Tačiau prašė būti objektyviam, ir pernelyg neeskaluoti Koperniko teorijos. Jau senstantis Galilėjus tai palaikė puikia proga atgaivinti savo idėjas. Vis dėl to, per 7 tylos metus mokslininko požiūris nepasikeitė, o drąsa ir ryžtas skelbti tiesą – nesumenko. Jis 1624 metais pradėjo dirbti prie knygos „Dialogai apie dvi vyraujančias pasaulio sistemas“, kurioje vienas iš veikėjų gynė heliocentrinę teoriją, kitas jai prieštaravo, o trečiasis – buvo nešališkas. 1632 metais išleidus šią knygą, Galilėjus gynėsi, jog knyga yra nešališka. Tačiau buvo akivaizdu, jog tai netiesa, – veikėjas, prieštaraujantis heliocentrinei teorijai, sukurtas kaip kvailelis, pasiklystantis savo paties žodžiuose.
Knyga buvo uždrausta, o 1633 metais Galilėjus iškviestas į Romą, prieš Inkvizicijos teismą. Teismo procesai vyko beveik metus, kuriuose Galilėjus, nors jau ir ligotas bei senas, vis dar įtaigiai, žvitriai ir meistriškai gynė savo laisvę, garbę ir tiesą. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta demonstruoti iškalbos meną. Inkvizicijos teismuose, greičiau, nebuvo siekiama surasti tiesą, o, greičiau, nuvarginti mokslininką, aptikti Galilėjaus silpnybę, kuri jį galutinai palaužtų.
Galiausiai tai ir įvyko – norėdamas išvengti mirties, Galilėjus buvo priverstas nuryti savo išdidumą, aroganciją, tiesos troškimą, ir pripažinti savo tariamą nuodėmę. Nubaustas namų areštu iki gyvenimo pabaigos, 70-metis Galilėjus privalėjo pasirašyti po skaudžiausiais savo esybei žodžiais: „Aš, Galilėjus, Vinčenzo Galilėjaus sūnus, Šventojo Sosto pagrįstai įtariamas erezija, – tikėjimu, jog Saulė yra nejudantis centras, o Žemė nėra centras ir juda, – nuoširdžia ir tikinčia širdimi, išsižadu, prakeikiu ir bjauriuosi prieš tai išvardintomis savo klaidomis ir erezijomis.“ – Kvailybė ir tiesos baimė triumfavo.
Tačiau, nors priešininkams pavyko palaužti Galilėjaus žodžius, niekas nepalaužė jo tvirtų įsitikinimų. Pasakojama, jog išėjęs į lauką, Galilėjus pažvelgė į dangų, tuomet žemyn, ir, kojomis patrypdamas žemę, ištarė: „Eppur si muove“, – O vis dėl to, ji sukasi.
Būtent toks Galilėjo Galilėjus įėjo į mokslo istoriją – užsispyręs nenuorama, tiesos ieškotojas, kiekvienoje srityje reikalaujantis įrodymų. Jis sužadino ateities mokslininkų žinių troškimą, padėjo pamatą moderniam mokslui ir pasaulio supratimui. Galilėjo Galilėjus mirė 1642 metais – tais pačiais, kai gimė kitas modernaus mokslo veteranas Izaokas Niutonas, kuris, studijuodamas planetų judėjimą, rėmėsi Galilėjaus atradimais.
Tik 1718 metais bažnyčia vėl leido spausdinti Galilėjaus knygas. Visas, išskyrus baisiuosius „Dialogus“. Net ir 1758 metais, visiškai panaikinus draudimą skelbti heliocentrinę teoriją, „Dialogai“ negalėjo pasirodyti necenzūruoti. Tik 1835 metais šiam kūriniui buvo panaikinti bet kokie draudimai. 1992 metų spalio 31 Bažnyčia Jono Pauliaus II vardu, oficialiai atsiprašė už Galilėjo Galilėjaus persekiojimą, ir pripažino, jog Bažnyčios teismai elgėsi netinkamai.
Svarbiausių datų suvestinė:
1564 –Galilėjo Galilėjus gimė.
1581-1585 – Studijavo mediciną Pizos universitete, atliko švytuoklės veikimo stebėjimus.
1589-1592 – Pizos universitete dėstė matematiką, atliko krintančių objektų greičio skaičiavimus, paskelbė traktarą „Apie judėjimą“.
1592 – Galilėjus persikelia dėstyti į Padua universitetą, sukonstruoja temperatūros pokyčius matuojantį termoskopą.
1609 – Galilėjus atranda teleskopą, jį ištobulina. Atlikti pirmieji atradimai apie Mėnulį – paaiškėja, jog jo paviršius yra nelygus, o nusėtas duobėmis, krateriais ir pan.
1610 – Su teleskopu aptinkami apie Jupiterį skriejantys palydovai. Išleidžiamas „Žvaigždžių pasiuntinys“.
1611 – Galilėjus keliauja į Romą, ir yra garbingai priimamas.
1615 – Galilėjus vėl iškviečiamas į Romą, jam liepiama nebeskelbti heliocentrinės teorijos.
1623 – Popiežiumi išrenkamas Galilėjaus draugas Urbonas VIII. Su popiežiaus palaiminimu, Galilėjus išleidžia veikalą „Il Saggiatore“.
1632 – Galilėjus išleidžia veikalą „Dialogai apie dvi vyraujančias pasaulio sistemas“, užsitraukia popiežiaus ir inkvizicijos rūstybę. „Dialogai“ uždraudžiami.
1633 – Galilėjus iškviečiamas į Romą, vyksta inkvizicijos teismai. Galilėjus prisipažįsta dėl erezijos, ir yra nuteisiamas neribotam įkalinimui.
1642 – Galilėjo Galilėjus mirė.
