Žmogaus evoliucijos veiksnių paieškos tikriausiai tęsis dar ilgai. Žurnale „Science“ skelbiami net trys straipsniai apie žmogaus smegenų evoliucijos genus.
Dviejų iš jų autoriai – Čikagos universiteto mokslininkai, vadovaujami Bruce’o T. Lahno. Jie tiria du genus, lemiančius smegenų dydį. Jeigu vienas iš genų, vadinamų mikrocefalinu ir ASPM, neatlieka savo funkcijos, tai smegenys užauga mažesnės – nors jų struktūra tokia pat kaip normalių smegenų, jų dydis siekia tik apie ketvirtį ar trečdalį normalių žmogaus smegenų. Kadangi viena iš Homo sapiens raidos ypatybių yra didėjančios smegenys, mokslininkai mano, kad smegenų dydį lemiantys minėtieji genai čia galėjo turėti lemiamos įtakos.
Pernai dr. Lahnas ir jo kolegos nustatė, kad žmogbeždžionių dvidešimties genų grupė, įskaitant mikrocefaliną ir ASPM, evoliucionavo sparčiau negu pelių ir žiurkių. Todėl manoma, kad šiems genams tenka svarbus vaidmuo evoliucijoje. Tuomet pastebėta, kad mikrocefalinui ir ASPM būdingi neįprasti alelių deriniai. Abiejuose genuose vieni aleliai kartojosi dažniau už kitus. Dabar mokslininkai tyrė skirtingų populiacijų genų ypatumus ir nustatė, kad, kalbant apie mikrocefaliną, šie aleliai atsirado apytikriai prieš 37 tūkst. metų. Juos turi beveik 70 proc. europiečių ir Rytų Azijos gyventojų, bet afrikiečiai turi retai. Tiriant kitą geną ASPM, pasirodė, kad tokie aleliai galėjo atsirasti prieš vidutiniškai 5800 metų. Juos turi pusė europiečių ir Vidurinės Azijos gyventojų, jie mažiau būdingi Rytų Azijos populiacijai ir labai retai aptinkami afrikiečių genuose.
Pastarąjį dvidešimtmetį sukaupta nemažai vertingos medžiagos apie žmonijos atsiradimo laiką, apie žmonių plitimą įvairiuose žemynuose, apie žmonijos evoliucijos veiksnius. Čikagos genetikų tyrimų išvados leidžia ne tik patvirtinti kai kurias antropologų bei istorikų hipotezes, bet ir suabejoti teiginiu, kad Homo sapiens rūšis galutinai susiformavo prieš apytikriai 200 tūkst. metų – gali būti, kad smegenų dydį lemiančių genų, o gal ir ne tik jų evoliucija tęsiasi.
Dar vieną tyrimą, vertingą aiškinant smegenų evoliuciją, atliko Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai, vadovaujami Toshiyuki Hayakawos ir Takashi Angatos. Mokslininkai ieškojo cheminės medžiagos, vadinamos sialo rūgštimi, molekulinio receptoriaus žmogaus organizme. Prieš kelerius metus nustatyta, kad žmogaus sialo rūgštis yra kitokia negu žmogbeždžionės ar kitų žinduolių. O dabar Kalifornijos universiteto mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenyse yra sialo receptoriai, nebūdingi žmogbeždžionėms. Vadinasi, šiuos molekulinius receptorius koduojantys genai evoliucijos metu esmingai kito, galbūt toks procesas tęsiasi ir toliau. Minėtieji genetikų tyrimai iškelia nemažai klausimų ir verčia suabejoti kai kuriomis ilgai gyvavusiomis teorijomis.
Pagal užsienio spaudą parengė Gintaras Aleknonis
www.lrt.lt
