„Saatchi Gallery“ netoli Sloane Square – tai ne šiaip koks užkampis ar nereikšminga parodėlė, kur savo darbus eksponuoja niekam nežinomi ir neįdomūs drobės tepliotojai. „Saatchi Gallery“ – tai mažių mažiausiai prestižas, o gal ir kelias į pripažinimą, šlovę ir autoriaus vardą, už kurio darbus mokami milijonai dar jam gyvam esant.
Šiuo metu galerijoje eksponuojama „Abstract America“ – moderniojo meno (pastarąjį žodį man, provincialui, labai norisi apkabinti kabutėmis) kūrėjų kolekcija. Žmonės kilę iš įvairiausių kraštų, bet dabar gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugiausia Niujorke. Vaizdai, ne, darbai, o gal vis dėl to vaizdai – gana neįprasti. Pavyzdžiui, matydamas išdraskytą kartoninę dėžę, aplipusią lipnia juosta kur nors šalia parduotuvės durų pamanytum – netvarka, ir tiek. Tačiau prestižinėje galerijoje pamatęs tokį patį kartono gabalą, lipnia juosta pritvirtintą prie sienos, tokiu vertinimu apsiriboti jau negali ir, nerasdamas kito apibrėžimo, esi priverstas konstatuoti, kad tai – menas, arba kad tu pats – viso labo provincialus kvailys. Nes suglamžytas kartono gabalas patvoryje ir prabangioje galerijoje – ne tas pats. Tai sukelia įvairiausių minčių, kai kurios iš jų net pakvimpa namudine filosofija – taip taip...
Iš salės į salę, iš aukšto į aukštą sienos nukabinėtos „artefaktais“, pavyzdžiui, nukryžiuotais skudurų ryzais, šiek tiek primenančiais kaliauses. Na, iki garsiojo „Myžalų Kristaus“ joms dar toli, bet kryptis, be abejonės, panaši. Gražu? O turėtų taip būti?
Šiuolaikinis menas vargu ar kelia sau tokią užduotį – būti gražus. Šokiruoti? Greičiausiai, taip. Kuriems galams? Sako, kad pažadintų apsnūdusį miesčionio, to nelemto vartotojo, reklamos „išdulkintomis“ smegenimis, protą. O kam menininkui žadinti miesčionį? Kam tas miesčionio protas reikalingas iškiliam kūrėjui, kuris egzistuoja kažkur virš banalios kasdienybės, anapus, metafizinėse erdvėse ir paralelinėse dimensijose? Gal kad šokiruotas miesčionis susigėstų savosios būties banalumo ir pultų pirkti ir tempti į savo namus šitą „contemporary art“? Kas atsakys?
Mane ima juokas. Panašiai jausdavausi vaikystėje, stebėdamas, kaip suaugusieji apsimetinėja vieni prieš kitus, kaip į akis šypsosi, o už akių apkalba. Arba būdavo gėda – čia vaikystės privilegija: jausti gėdą už kitus. Dabar – jokios gėdos, tik ima juokas. Einu pro tuos kūrinius ir prunkščiu. Man linksma, būtinai čia ateisiu ir kitą kartą – nedaug yra vietų, kur tau nemokamai pakelia nuotaiką. Pro šalį slenka „Abstract America“ vaizdai, pramaišiui su už rankų susikabinusiais berniukais, kurių čia irgi pakankamai daug. Matyt, šitas nuo orientyrų „nusimušęs“ pasaulis jiems artimas. Vietoje „Dieve, padėk“ mintyse pasigirsta „Dieve, atleisk“, bet neilgai ir negarsiai – aš prunkščiu, jau beveik žvengiu, toliau. Arklėju – matyt, nuo meno.
Beje, apie gyvulius. Keli mano pažįstami, turintys nemažą „žolės“ – ir ne tik jos – vartojimo patirtį, sako, kad visas šitas menas yra smarkiai narkotizuotas. Kitaip sakant, kurtas žmonių, kurių pasaulis sunkte persisunkęs kvaišalais. Jie, girdi, savus iš tolo atpažįsta. Nė nevaidinsiu, kad išmanau šią temą, tačiau kadangi aš pats čia neatpažįstu nieko, tai turiu pasikliauti „ekspertų“ nuomone. Dar jie sako, kad gerai apsikvaišinus paprastai „anapus“ juos pasitinka katinas. Ne šiaip koks Rainis ar Micius, o kažin koks žmogaus ir katino hibridas, pavyzdžiui, žmogaus rūbais apsirengęs murklys ar panašiai. Tarytum Bulgakovo katinas, vardu Begemotas, lydėjęs patį velnią – poną Volandą „Meistre ir Margaritoje“. Arba mums visiems iš pasakų pažįstamas Batuotas Katinas. Gal ir išties tie katinai ką nors reiškia? Imu prisiminti tai vieną, tai kitą muzikinį klipą, kuriuose irgi prašmėžuoja panašūs personažai...
Tačiau „Saatchi Gallery“ ekspozicijose – dabar jau nusigavau iki „Afrika Electronica“ kūrinių – katino, nei su batais, nei baso, nėra. Arba nepamatėme, arba jis kažkur laksto tarp „contemporary art“ šedevrų. Gal įlindo į kokį iš įvairių skudurų ir kaklaraiščių krūvos kyšantį batą ar pasislėpė iš storo brezento išlankstytoje fortepijono formoje? Na, nėra tai nėra, gal mano labiau išprusę šioje srityje draugai apsiriko dėl diagnozės, o gal jų amerikietiškieji kolegos vartoja kokį nors pagerintą preparatą, nuo kurio jau nebe katinai, o kokie nors neįžiūrimi gyvūnai laksto? Ko nebūna margam sviete? Taip ir įveikėme paskutinius kelionės po šią galeriją metrus, geros nuotaikos, tačiau be katinų.
Prieš pasukdami pro duris į spindintį Chelsey vitrinų pasaulį apdairiai nutarėme apsilankyti tualete – kad paskui nereikėtų ieškoti (čia turistinė patirtis taip moko). O šalia tualeto – nuolatos veikianti ekspozicija-parduotuvė, kur šiuolaikinių meno kūrinių galima įsigyti sąlyginai pigiai, na, tikrai ne už tokius pinigu, kaip „Christie“ ar „Sotheby‘s“ aukcionuose. Ir ką jūs manote? Ant vienos sienos tvarkingu bankininko kostiumu apsirengęs šypsosi katinas! Toks savim patenkintas ir toks žvairas, kad nė nedrįstum suabejoti, kodėl jo veido išraiška būtent tokia, o ne kitokia.
Kita vertus – o kodėl gi neapsilankyti šiuolakinio meno galerijose? Ir įdomu, ir neįprasta, ir smagu, ir dar vėlesniems pamąstymams minčių kyla. Rekomenduoju, tuo pačiu gal ir katiną su kostiumu pamatysite…
