Nuo 2003 m. imigracija yra viena iš trijų pagrindinių temų kompanijos Mori kas mėnesį atliekamose viešosios nuomonės apklausose. Nuo 2001 m. vyriausybė keturis kartus keitė imigracijos politiką. Dabar, ekonomikai atsidūrus sunkioje padėtyje ir neseniai iš Rytų Europos atvykusiesiems grįžtant namo, kai kurie žmonės nerimauja, kad imigracija iš esmės nutrūks. Kitiems vis dar atrodo, kad Britanijoje per daug imigrantų. Praeitą mėnesį parlamentarai Frank Field ir Nicholas Soames pareikalavo nustatyti „lubas migracijai“ – šią idėja šio mėnesio Prospect žurnalo numeryje atmetė tuometinis vidaus reikalų ministras Liam Byrne.
Bet diskusijose dažniausiai susitelkiama ties trumpuoju laikotarpiu – atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš šalies skaičiais. Ilguoju laikotarpio yra ir kita, svarbesnė tendencija: daugelis migrantų įsikuria ir migracija prisideda kuriant didesnes, įvairesnes visuomenes. Yra du pagrindiniai to padariniai. Pirma, įvairovė ir gyventojų skaičiaus augimas daro viens kitam įtaką. Migrantai padeda didinti Britanijos gyventojų skaičių ir tie, kurie lieka, padeda didinti gimstamumo rodiklį. Dabar gyventojų skaičius auga greičiausiai per 30 metų; remiantis paskutiniaisiais duomenimis, Britanijoje dabar yra apie 61 mln. žmonių.
Antra, įvairovė yra labai „urbanizuota“. Dauguma migrantų ir etninių mažumų bendruomenių susitelkusios miestuose – ypač dideliuose. 2002- 2003 m. į Londoną atvyko daugiau nei pusė visų imigrantų; į kitus didžiuosius miestus – 69 proc. nuo likusios dalies. O kai kuriuose miestuose – ypač Londone – daugiau nei pusės visų naujagimių motinos nebuvo gimusios Britanijoje. Panašiai ir esamos Britanijos etninių mažumų bendruomenės daugiausiai susitelkusios miestuose bei netoli jų.
Ką tai reiškia? Ko turėtumėme tikėtis iš didesnių, kultūriškai įvairesnių bendruomenių? Naujajame Viešosios politikos tyrimų instituto (angl. IPPR – Institute for Public Policy Research; Londone įsikūręs tyrimų centras) pranešime teigiama, kad galbūt nepakankamai įvertiname migracijos ir įvairovės teikiamą ekonominę naudą, ypač vietos lygmeniu. Remdamiesi kartu Britanijos ir tarptautiniais tyrimais, nustatėme tris pagrindinius būdus, kuriais „žmonių maišymasis“ gali būti naudingas vietos ekonomikai.
Trumpuoju laikotarpiu matomas „įgūdžių poveikis“ – teigiama žmonių kapitalo ir darbo rinkos plėtra. Akivaizdžiausia, jog migrantams, atrodo, gerai sekasi užpildyti darbdaviams reikalingas laisvas darbo vietas. Beveik jokių įrodymų nėra apie ilguoju laikotarpiu dėl darbo rinkos pokyčių susidarančius ekonominius kaštus, nors kartais trumpuoju laikotarpiu galimas darbo užmokesčio smuktelėjimas.
Laikui bėgant vietinės ekonomikos gali laimėti iš „įvairovės poveikio“, nes darbo jėga diversifikuojasi, o vartotojai reikalauja platesnio gėrybių ir paslaugų pasirinkimo. Daugybėje darboviečių tyrimų teigiama, kad laikui bėgant heterogeniškos komandos aplenkia homogeniškąsias, ypač ten, kur reikalingas komandinis darbas ar „žinioms imli“ veikla. Pavyzdžiui, apie 25 proc. visų naujai veiklą pradedančių įmonių Silicio slėnyje (Silicon Valley Kalifornijoje) bent vienas savininkas yra gimęs užsienyje. Žvelgiant plačiau – į Britaniją iš užsienio atkeliauja naujos virtuvės tradicijos, muzika ir mados, pavyzdžiui, lenkų maisto parduotuvės.
Jei migrantų ir mažumų bendruomenės pakankamai didelės, ilguoju laikotarpiu šie pokyčiai gali turėti „dydžio poveikį“ – įvairovė padeda plėtoti vietos ekonomiką. Iš JAV yra stulbinančių įrodymų, kad dideliuose miestuose įvairovė sąveikauja su žmonių tankumu, darydama įtaką miesto dydžiui ir darbo našumui. (Nors miestams augant taip pat gali kilti gyvenamųjų būstų kainos).
Įrodymai atskleidžia, kad įvairovė mums atneša ekonominę naudą. Bet tai taip pat sukuria dilemą, kurią pripažįsta L. Byrne. Daugelis JAV studijų rodytų, kad didesnė įvairovė gali lemti socialinius kaštus, ypač mažėjantį pasitikėjimą ir mažesnes išlaidas viešosioms paslaugoms, nes nyksta bendrų prioritetų pojūtis ir bendruomenės nerimauja, kad jų mokami mokesčiai neproporcingai didelę naudą teikia naujai atvykusiems. Robert Putnam aiškina, kad pasirodžius naujiems atvykėliams, egzistuojančios bendruomenės užima gynybinę poziciją, todėl heterogeniškose vietovėse socialinio kapitalo mažiau.
David Goodhart ( 2004 m. vasario mėn. Prospect) teigė, kad Britanijai ilgainiui irgi gali tekti rinktis tarp įvairovės ir socialinės sutarties. Jis siūlo skatinti asimiliaciją ir galbūt apriboti bendrą migrantų skaičių. N. Soames ir F. Field tvirtina, kad po ketverių metų Britanija turėtų siųsti kvalifikuotus migrantus atgal, tai aiškiai siedami su nerimu dėl nacionalinės tapatybės ir mokykloms bei ligoninėms kylančių sunkumų. Būsima konservatorių vyriausybė gali kai kurias šias idėjas įgyvendinti praktiškai. Praeitais metais Britanijos konservatorių lyderis David Cameron skleidė panašias idėjas apie ne ES gyventojus, reikalaudamas tiek „žymiai mažesnių“ imigracijos mastų apskritai, tiek ir viršutinių „lubų“.
Kaip turėtume į tai reaguoti? Pirma, turime patikrinti, ar ši dilema tikra. Dauguma įrodymų apie socialinius įvairovės kaštus yra iš JAV. Bet Amerikos visuomenė labai skiriasi nuo Britanijos, jai būdingos daug gilesnės ekonominės, rasinės ir erdvinės takoskyros. Danny Dorling tyrime išsiaiškinta, kad Britanijoje neegzistuoja amerikietiško stiliaus „etniniai getai“; ir apskritai tolerancija įvairovei auga. Taip pat dar nėra svarių įrodymų dėl viešosioms paslaugoms tenkančios naštos. Kol kas argumentai, kad įvairovė kainuoja, neįtikina.
Antra, kaip bet koks kompromisas gali atsipirkti? Amerikos pavyzdys vėl yra pamokantis. Amerika – vis dar – yra ekonominė galybė, ir įvairovė čia suvaidino svarbų vaidmenį. Ekonomistas David Card nurodo, kad bet kokius socialinius įvairovės kaštus, rodos, žymiai atperka nauda. Įdomu, kad tokio paties požiūrio laikosi Robert Putnam, teigiąs, kad apskritai politikai turėtų naudotis žmonių maišymusi, o ne bandyti jį sustabdyti.
Galiausiai, kokių praktinių žingsnių galėtume imtis tam, kad geriausiai išnaudotume įvairovės teikiamą ekonominę naudą? Liam Byrne nurodo vyriausybės „užsidirbtos pilietybės“ požiūrį į migraciją ir naują taškais pagrįstą sistemą, skirtą kontroliuoti atvykėlius. Tai geri dalykai, bet į klausimą jie atsako tik iš dalies. Kas dar galėtų padėti: didesnių, tankesnių miestų plėtros skatinimas; universitetų kaip „migrantų magnetų“ naudojimas tam, kad pritrauktų mums reikalingus aukštos kvalifikacijos darbuotojus; parama migrantų verslininkams ir geresnis su trumpojo laikotarpio kaštais padedančių susidoroti darbo rinkos priemonių naudojimas. Visa tai turėtų padėti matyti daugiau nei vien žmonių srautus – susikoncentruoti ties vis labiau heterogeniškos šalies, kokia tampa Britanija, valdymu.
Max Nathan, Prospect
