Kaimo gyventojams teks pasirūpinti gesintuvais bei kopėčiomis ir patiems skubėti gesinti gaisrų, gelbėti žmones ir turtą. Kuriami įstatymai išlaikyti savanorius ugniagesius ir jų veiklą plėtoti, priešgaisrinei saugai nenaudojant papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Kaimo gaisrinėse — bado dieta
„Šiais metais valstybės funkcijai — priešgaisrinei apsaugai vykdyti — savivaldybė gavo 787 tūkstančius litų. Iš jų tik 50 tūkstančių litų galime panaudoti gaisrinių mašinų degalams, automobilių priežiūrai ir remontui, pastatams prižiūrėti. Visa kita tenka ugniagesių atlyginimams. Penkių rajono gaisrinių patalpoms šildyti žiemą belieka vos du tūkstančiai litų. Važinėju po lentpjūves, maldaudamas medienos atraižų krosnims kūrenti“, — guodėsi Šiaulių rajono priešgaisrinės tarnybos viršininkas Kazimieras Putramentas.
Pasak jo, jau penkti metai, kai neatsiranda lėšų net naujai ugniagesių aprangai nupirkti.
Miestelių priešgaisrinėse komandose reikėtų įdarbinti dar po vieną ugniagesį. Net pasvajoti nedrįstama apie kiek naujesnį gaisrinės automobilį, kitą šiuolaikinę techniką.
Savivaldybė kasmet skiria šiek tiek papildomų lėšų iš savojo biudžeto, šiemet skyrė 60 tūkstančių litų. Už šias lėšas įrengti pakeliamieji vartai Paežerių, Žarėnų gaisrinėse.
Už europines lėšas renovuotas Gruzdžių priešgaisrinės komandos pastatas, naudota technika rajono ugniagesius parėmė Savivaldybės bendradarbiavimo partnerės — Prancūzijos, Švedijos savivaldybės.
Nemažai būtiniausių darbų, prižiūrint bei remontuojant kaimo gaisrinių pastatus, atlieka patys ugniagesiai.
„Prieš trejus metus mūsų tarnybos biudžetas buvo milijonas litų. Tuomet padidinome ugniagesių darbo užmokesčio koeficientą. Lėšoms sumažėjus, skirtingai nei aplinkiniuose rajonuose, ne grįžome prie minimalaus atlyginimo, o pasirinkome mėnesio nemokamų atostogų per metus variantą. Už tai dabar mus kiekviena proga “muša“ ugniagesių profsąjunga“, — pasakojo Šiaulių rajono ugniagesių vadovas K. Putramentas.
Naikins keturias komandas
Gyventojų palankiausiai iš visų valstybėje esančių tarnybų vertinamiems ugniagesiams iškilo grėsmė.
„Pernai šalies savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms nurėžta 8 milijonai litų. Vyriausybė, neskirdama atitinkamo finansavimo valstybės funkcijai vykdyti, pažeidžia įstatymus“, — teigė Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos vadovas Juozas Pocius, kartu su kolegomis piketavęs prie Šiaulių arenos Europos krepšinio čempionato dienomis.
Pasak J. Pociaus, pareikalavus laikytis darbo įstatymų ugniagesyboje, atsirado siūlymas naikinti gaisrininkų komandas kaimo vietovėse.
Ateinančių metų planuose jau nelikę trijų komandų Joniškio rajone, vienos — Pakruojo.
Šalies mastu užsimota panaikinti 40 kaimiškųjų komandų, atleisti iš darbo per 300 nestatutinių ugniagesių gelbėtojų.
„Kaimo ugniagesių komandos — tai kolūkių palikimas“, — it kokią visuomenės gyvenimo piktžaizdę viešojoje erdvėje įvardija vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.
Anuomet tarpūkiniais priešgaisriniais punktais vadintos gaisrininkų komandos išties buvo finansuojamos 4 — 6 aplinkinių ūkių, tuometinės Savanorių ugniagesių draugijos kolektyvinių narių, mokesčiais.
Ūkiai ne tik mokėjo budinčiam gaisrininkui už darbą, bet ir rūpinosi viskuo, ko reikia gaisrui gesinti.
Savanoriai į duris nesibeldžia
Ugniagesiams šypseną kelia skubus Vidaus reikalų ministerijos siūlymas įteisinti savanorius ugniagesius.
„Tai — iš serijos “Brolių Grimų pasakos“, — ironizuoja ugniagesių profsąjungos vadovas J.Pocius.
„Ar mūsų visuomenė tam pasirengusi? Pakeisti žmonių sąmone reikia dešimtmečio, tai nuo vaikystės, jau mokykloje būtina ugdyti. Žmonės turi būti apmokyti, treniruoti, turėti aprangą. Suprasčiau, jeigu kaime būtų kokia gamyklėlė, iš kur galėtum greitai pasikviesti savanorį. O dabar jeigu kas — nebūtų ką kviesti, kaimuose neliko žmonių, kurie tam tiktų. Juk negali tokiam darbui kviesti pasigėrusį...“ — nauju sumanymu stebisi Bazilionų (Šiaulių rajonas) komandos vyresnysis ugniagesys Stasys Lembertas.
Jam antrino jo kolega Stasys Bagdonas, gruzdietis Andrius Eigirdas, kiti kalbinti kaimo ugniagesiai.
Jų manymu, staigus perėjimas prie gaisrų gesinimo, pasitelkiant savanorius, yra tolygus siūlymui kaimiečiams patiems gesinti gaisrus.
Vyriausybei jau pateiktoje Savanorių ugniagesių veiklos įstatymo koncepcijoje numatoma būsimiems savanoriams atlyginti transporto, ryšių, kitas išlaidas, aprūpinti juos gaisro gesinimo priemonėmis, apmokėti už gaisrams gesinti, jų padariniams likviduoti sugaištą laiką, mokėti pašalpas jų sveikatos sutrikdymo atvejais.
„Kur čia lėšų sutaupymas? Juk ir pasitelkiant savanorius gaisrams gesinti, gaisrinėje turės likti 5 etatiniai ugniagesiai — vairuotojai vietoj dabar gaisrinės komandai priklausančių 9 ugniagesių. Atvirkščiai — nuostoliai tik padidės, nes gaisrinės automobilis negalės pajudėti, kol neatvyks bent vienas savanoris. Todėl pagalba nelaimės atveju bus gerokai pavėluota“, — svarstė ne vienas pakalbintas ugniagesys.
Antra vertus, nors gaisrų kiekviename apskrities rajone per metus kyla po 150— 300, yra buvę, jog viena miestelio gaisrinės dviejų ugniagesių komanda per metus išvažiavo į gaisro vietą tik du kartus.
Savanorių ugniagesių komandų principu šalyje veikia miško gesinimo komandos (beje, nesikišančios į kaimo gaisrų gesinimą).
Kuršėnų urėdijos urėdo pavaduotojas Stasys Skiparis teigia, jog sargu dirbantis gaisrinės automobilio vairuotojas vasaros mėnesiais gauna specialų atlyginimo priedą, o už budėjimą ne sargavimo valandomis — papildomų atostogų.
Gaisro atveju į pagalbą jam pasitelkiami urėdijos rangovų darbuotojai, apie tai įsipareigoję rangos sutartyse.
Vidutiniškai vienoje šalies urėdijoje priešgaisriniams sargams ir gaisro gesinimo komandoms išlaikyti per metus išleidžiama 60— 80 tūkstančių litų. Skaičiuojant gaisringumo miškuose periodo trukmę, tai — net brangiau, nei miestelių ugniagesių komandų išlaikymo išlaidos.
Neberūpi gaisrų profilaktika
„Savanorių ugniagesių draugijos buvo panaikintos vieninteliu pretekstu — girdi, laisvoje Lietuvoje negali būti visuomeninių organizacijų. Buvę neblogi rajonų draugijų pastatai Pakruojyje, Kelmėje, Akmenėje, Radviliškyje buvo išparduoti aukcionuose. Nuo 1992— ųjų pradžios sukurtos savivaldybių priešgaisrinės tarnybos“, — pasakoja Šiaulių apskrities gaisrininkų draugijos vadovas Leonas Antanaitis, prieš tai septynerius metus vadovavęs Šiaulių savanorių ugniagesių draugijai.
Pasak jo, tuometinėje draugijoje dirbo kaminkrėčiai, krosnių mūrijimo, medienos impregnavimo, žaibosaugos įrengimo meistrai.
Mokyklose, ūkiuose ir įmonėse veikė savanorių ugniagesių būreliai bei komandos. Kasmet buvo organizuojamos jų veiklos apžiūros, stovyklos, vyko ugniagesybos varžybos.
Penki draugijos instruktoriai reguliariai lankydavosi sodybose, gamybos vietose, tikrino priešgaisrinę būklę, surašydavo trūkumus, patarimus turto savininkams.
Dabar gaisrų profilaktikos srityje kaimo vietovėse neliko nieko. Anot gruzdiečio ugniagesio, „tik skudurais užkamšyti kaminų plyšiai“.
Pašnekovai stebisi, jog Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, kai kur kitur visa, kas geriausia, naujausia ugniagesyboje, pirmiausia atitenka savivaldybių gaisrinėms. Tuo požiūriu šios net pranašesnės, nei valstybinės.
Antanas STAPONKUS
