„Esu atvira ir visiškai neabejoju, kad atvirumas ne vien man padeda ištverti net ir pilkiausias dienas“, – sako aktorė, praėjusį mėnesį išleidusi du didelius savo darbus – televizijos serialą „Trolių ferma“ ir kino filmą „Man viskas gerai“.
– Gabija, neabejotinai išgyveni džiaugsmingą laiką – beveik vienu metu pas žiūrovus iškeliavo dvi jūsų su vyru kino režisieriumi Ernestu Jankausku kurtos tavo premjeros – serialas „Trolių ferma“ ir vaidybinis kino filmas „Man viskas gerai“. Serialas atrinktas į prestižinį tarptautinį Berlyno filmų festivalį, o filme nemažai žiūrovų atranda jiems svarbius dalykus. Ar esi patenkinta?
– Sukurti panašų serialą svajojau daugiau nei dešimtmetį, o „Trolių fermą“ galvoje nešiojomės trejus su puse metų. Daug metų dirbau koprodiusere užsienio filmuose, mačiau, kaip veikia jų komandos, pagalvojau – kodėl panašiai negalėtume ir mes?
Taip gimė penkių dalių komiška drama apie meilę, kerštą ir internetą. Labai džiaugiuosi, kad ją pastebėjo Berlyno kino festivalis. Tai pirmasis kartas, kai lietuviškas serialas atrinktas į vieną iš A lygio festivalio programų.
Tuo pačiu metu išleidome ir filmo „Man viskas gerai“ premjerą. Iš tiesų buvo labai džiugus, bet kartu – nelengvas laikas.
Abu šiuos projektus kūrėme pastaruosius penkerius metus, o jų premjeros datos sutapo visai netyčia. Filmas Lietuvos žiūrovus turėjo pasiekti prieš dvejus metus, tačiau pandemija mūsų planus sujaukė.
Labai džiaugiuosi, kad susitinkame su žiūrovais gyvai – su jais diskutuojame po seansų. Tai – labai svarbu, ypač su šiuo filmu. Mums, kūrėjams, smalsu, ar žinutė buvo perskaityta, o ir patys stengiamės nuoširdžiai atsakyti į klausimus, kurių po filmo kyla žiūrovams.
Neseniai grįžome iš Kauno, šią savaitę planuojame specialius seansus Vilniuje ir Panevėžyje. Daug juokiamės su žiūrovais po filmo ir sulaukiame itin netikėtų klausimų.
– Esi draminės komedijos „Man viskas gerai“ prodiuserė, viena iš scenarijaus autorių ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Nuo ko prasidėjo ši istorija?
– Tiesą sakant, nuėjau tiesiai pas Ernį ir paklausiau, ar jis nenorėtų sukurti filmo apie perfekcionizmą. Tik mano idėja neturėjo jokio pagrindo, išskyrus mintį, kad iš pažiūros stiprūs žmonės dažnai turi paslapčių.
Mano mokslininkė Marija filme – būtent tokia. Nori viską atlikti tobulai, o atsiduria vandenyje su pripučiamais ančiukais arba narve kalėjimo kameroje.
Filmavimai buvo be galo įdomūs – teko po pievas su aukštakulniais bėgioti, lįsti į ledinį vandenį, būti panėrus vandenyje paskandintame automobilyje. Mūsų komanda juokavo, kad Ernis mane nori nužudyti. Bet man pavyko išgyventi (juokiasi).
Po filmo ypač džiaugiuosi asmeninėmis žiūrovų žinutėmis, kurie kalba apie tai, kad filmas jiems atvėrė akis, padėjo geriau pažinti save ar šalia esantį žmogų, suteikė vilties. Bent kelios žiūrovės prisipažino: jos džiaugiasi, kad filmas baigiasi gerai, nes kitaip būtų supykusios.
– Gabija, ar panikos priepuolių metu iš tiesų kyla tokie vaizdiniai, kokius savo filme parodė Ernestas. Ir juokingi, ir baisūs vienu metu?
– Ne. Tai – režisieriaus fantazija. Filmo scenos, kuriose mano personažė Marija neria į siurrealistinį pasaulį, vaizduoja jausmą, kurį ji išgyvena. Tačiau, kaip ir filme, garsas per nerimo priepuolius ir panikos atakas tampa ypač aštrus, norisi užsikimšti ausis. Ir spalvos suintensyvėja. Taip nutinka dėl to, kad kūnas išskiria labai daug adrenalino, kuris yra tarsi gynybinė organizmo funkcija, reaguojanti į pavojų. Tau atrodo, kad miršti, nors iš tiesų – visai ne.
Beje, tos antytės gana tiksliai atspindi būseną, kai, atsidūręs tarp žmonių, jauti, kad jie tave tarsi pradeda spausti. Nors iš tiesų visiškai nekreipia į tave dėmesio. Viskas yra menama, viskas yra tavo galvoje, tai svarbu žinoti ir suprasti.
– Tavo suvaidinta personažė filme yra mokslininkė. Įprasta manyti, kad mokslininkės – kietos, jokių silpnybių jos turėti negali.
– Prieš tapdama mokslininke, Marija, rodos, buvo greitosios pagalbos dispečerė. Vėliau – mokytoja, darželio auklėtoja. Ieškojome profesijos, kuri jai būtų galėjusi padėti teikti pagalbą kitiems, nors pagalbos reikia jai pačiai. Taip atsirado protinga perfekcionistė neuromokslininkė, mėginanti išgelbėti pasaulį, ieškanti būdo, galinčio pakeisti žmonijos įpročius. Panašiu metu Lietuvoje pasirodė labai daug straipsnių apie daug pasiekusias mūsų šalies mokslininkes. Tada ir pagalvojome, kad mokslininkai kine – reti veikėjai, o jie juk ne mažiau pamišę dėl savo tikslo nei mes, menininkai.
Kai iki filmavimų liko bemaž du mėnesiai, supratome, kad mums reikia Marijai priskirti ypatingą tyrimą, kuris be kita ko dar būtų vizualus. Gerai pasiknisusi atradau legendinį „Universe 25“ tyrimą, kuris buvo atliekamas su pelėmis, mėginant tyrimo rezultatus pritaikyti žmonių visuomenei. Marija filme mėgina pakeisti šio tyrimo rezultatus. Jai atrodo, jei tai pavyks, pasaulyje nebeliks blogio ir agresijos. Argi ne gražu?
– Filmo idėją rutuliojote su vyru, filmo režisieriumi Ernestu. Turbūt ne kartą girdėjote priekaištą, kad režisierius vaidinti kviečia savo žmoną? Visai kaip Holivude!
– Negaliu ginčytis, kad mūsų santykiai susipynę. Namie kalbamės apie darbą, darbe apie namus – mažiau. Mus sieja kūrybinė draugystė ir partnerystė, – ar gali būti kas geriau? Galime dalytis mintimis, idėjomis, kartu svajoti, kokį filmą norėtume sukurti. Režisierius Ernis yra geras manipuliatorius, kino aikštelėje jis žino, kada kalbėti, kada patylėti ir leisti aktoriams diskutuoti, netgi pasipykti. Nėra daug režisierių, kurie tylėdami pasiekia savo. Gal dar Emilis Vėlyvis, kurio filme „Zero“ ir prasidėjo mano karjera.
– Su Ernestu susipažinote dar mokykloje. Kuo jis tave tada patraukė?
– Mokykloje aš buvau moksliukė, o jis – blogiukas muzikantas. Vyresnis šešeriais metais, su juo visos mokyklos merginos norėjo draugauti. Tuo metu aš turėjau vaikiną, kuris draugavo su Ernio grupės muzikantais, taip susipažinome.
Tapome pora, kai aš pradėjau studijuoti. Ernis tuo metu dirbo režisieriaus asistentu, kalbėdavo apie Nietzsche ir „The Doors“, o paėmęs gitarą galėdavo bet kokį „gabalą“ sugroti. Iki vestuvių pradraugavome ketverius metus, o paskui susituokėme. Man buvo 24-eri, kai ištekėjau, norėčiau savo vestuves pakartoti!
Po kurio laiko įkūrėme „Dansu“, Ernis tuo metu jau buvo dirbęs kine, su amerikiečiais, kurie Lietuvoje filmavo legendinį serialą „Robin Hudas“, paskui atsirado reklamos, ryšiai, kontaktai, skandinavų prodiuseriai.
Tą dieną, kai įkūrėme savo kompaniją, praradome visus darbus, teko viską pradėti iš naujo. Ir pradėjome, rinkome kiekvieną patirtį, stebėjome, kaip dirba didžiausios užsieniečių kino kompanijos, mokėmės, kaip kuriamos tarptautinės reklamos, stebėjome prodiuserių, režisierių darbus ir turėjome galimybę jiems asistuoti.
Mūsų dažnai klausia, kaip nepavargstate vienas nuo kito? Būna visko, ypač kai abu esame pavargę, kai abu atsiduriame ant apatinės natos. Tada aš virstu Ernio klounu ir mėginu jį prajuokinti.
Ne visada pasiseka iš pirmojo karto, – susprogdini vieną balioną, žiūri, nesijuokia. Susprogdini antrą – dar ne. Tada – trečią, ketvirtą, po penkto jis užsikemša ausis, o po penkiasdešimto atsiranda šypsena.
Man atrodo, kad santykiuose labai svarbu būti vienam kito klounu netgi tada, kai reikia susprogdinti daugybę balionų. Tą mes ir darome. Pabostame vienas kitam, apsitriname, pasigalandame ir vėl kalbamės apie tai, kaip vienas kito pasiilgome ir norėtume kažkur pabėgti dviese.
– Gal dabar, po dviejų premjerų, ir pabėgsite? Ar jau turite naujų sumanymų?
– Turiu ir ne vieną. Kai man smagu, kuriu, kai man liūdna, kuriu. Per pastaruosius metus tų patirčių labai labai daug. Nors šiuo metu, prisipažinsiu, labiau linkstu prie televizijos serialų formato, kuris gali suteikti žiūrovui poilsį nuo kasdienių problemų. Susitikimai su E. Jankausko režisuoto filmo „Man viskas gerai“ kūrėjų komanda ir filmo seansai vyks šiandien, vasario 8 d., Vilniuje, senamiesčio kino teatre „Pasaka“, o rytoj, vasario 9 d., – Panevėžyje, kino teatre „Garsas“.
Interviu parengė Laisvė Radzevičienė.
