Sausio mėnesio 19 dienos Kinijos prezidento Hu Jintao vizitas artėja tuo metu, kai ekonominis konfliktas tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų tapo vienas iš daugiausiai nerimo keliančių pasaulinių reiškinių. Visus praėjusius metus JAV spaudė Kiniją pervertinti savo valiutą, o Kinija kaltino JAV Federalinį Rezervų Banką (FED) dėl politikos „kiekybinio palengvinimo“. Abi pusės apkalba viena kitą, tačiau kartu abi pateikia svarių argumentų.
Pasauliniai pusiausvyros sutrikimai, nulėmę 2008 metų žlugimą, nebuvo atstatyti ir, tiesą sakant, kai kurie jų netgi dar labiau išaugo. JAV vis dar suvartoja daugiau nei pagamina, taip skatindama chronišką savo deficitą. Vartojimas išlieka per didelis, apie 70 proc. BVP, lyginant su Kinijos 35,6 proc. BVP. JAV šeimos yra pernelyg įsiskolinusios ir turi labiau taupyti.
JAV ekonomikai reikia didesnio produktyvumo, tačiau šalies kompanijos, kurios nors ir veikia labai pelningai, tačiau tik kaupia pinigus, vietoj to, kad juos investuotų. Tuo tarpu, Kinijoje turi būti pažabotas bankų paskolų išdavimas, tačiau įstatymų kūrėjų pastangos buvo apsunkintos dėl ne iš valstybės sąskaitos teikiamų finansavimų ir neformalaus kvazibankinio sektoriaus susikūrimo. Ekonomika demonstruoja perkaitimo ženklus.
Šį disbalansą gali sumažinti JAV, panaudodama fiskalinį, o ne monetarinį stimuliavimo aparatą, o Kinija leisdama tvarkingai pakilti savo šalies valiutos vertei. Tačiau tam prieštarauja abiejų valstybių politikai.
JAV respublikonai, laimėję rinkimus, buvo pasiryžę pratęsti G. W. Bušo mokesčių mažinimo politiką. Tai palieka mažai erdvės fiskaliniam stimului, nors mokesčių mažinimas turėtų labiau sutaupyti, nei investuoti. Būtent dėl to FED turėjo griebtis kiekybinio palengvinimo net ir žinodami, kad tai paskatins nekilnojamo turto burbulų atsiradimą, o ne produktyvias investicijas.
Kinija interpretuoja kiekybinį palengvinimą kaip sąmokslą devalvuoti dolerį ir priversti iš naujo pervertinti juanį. JAV, savo ruožtu, negali suprasti, kodėl Kinija turėtų taip atkakliai priešintis savo valiutos vertės augimui, nes tai turėtų padėti palengvinti infliacijos spaudimą.
Kinijos sėkmė slypi tame, kad jai pavyko išlaikyti dviejų pakopų valiutų sistemą ir išsaugoti nepakankamai įvertintą savo valiutą. Tai yra kur kas efektyviau nei pritaikyti mokesčius, kaip būdą nugriebti nemažą dalį užmokesčių iš Kinijos eksporto, kuris auga kartu su užsienio valiutos rezervais ir gali būti panaudotas centrinės valdžios nuožiūra. Tai pavertė šalies vyriausybę labai galinga ir pritraukiančia į savo veiklą protingiausius žmones.
Kinija norėtų pagerinti savo užsienio prekybos balansą panaikindama prekybos apribojimus,o ne keisdama valiutų kursus, nes ji nenori pridėti dar daugiau įtampos savo eksporto pramonei ir yra pasiryžusi gauti prieigą prie amerikietiškų technologijų.
JAV vis dar išlaiko suvaržymus naujausių technologijų eksportui į Kiniją, dėl per mažos pastarosios pagarbos intelektinės nuosavybės teisėms. JAV yra linkusi išlaikyti didesnes Kinijos importo kainas, kad sumažintų defliacinį spaudimą, kuris kartu panaikintų kiekybinio palengvinimo poreikį ir tuo pačiu pašalintų Kinijos nepasitenkinimo šaltinį.
Taip, kaip reikalai yra susiklostę dabar, abi valstybės vykdo politiką, kuri nepadeda viena kitai ir yra neoptimalios jų pačių ekonomikoms. Jei abi pusės išklausytų viena kitą ir koordinuotų savo ekonomikos politiką, tuomet nuo to geriau būtų ir visai pasaulinei ekonomikai.
Tačiau šiuo metu viskas vyksta priešingai. Konfliktas ekonominėje politikoje plečiasi į geopolitinę sferą. Pirma, Kinija įrodinėja savo „esminius interesus“ Pietų Kinijos jūroje, efektyviai reikalaudama savo 320 kilometrų „specialiosios ekonominės zonos“ teritoriniuose regiono vandenyse. JAV Valstybės sekretorė Hillary Clinton atsakė, kad JAV taip pat turi „interesų“ šioje zonoje, taip sukiršindama abi valstybes dėl didžiulio ir itin svarbaus jūros regione Azijoje.
Tuomet Kinija įsivėlė į konfliktą su Japonija dėl Diaoyu ir Senkaku salų. Vos nedaugelis vakariečių supranta, kaip rimtai Kinija žiūri į šią problemą. Geologiškai salos yra susijungusios su Taivanu, o Japonija perėmė jų kontrolę 1895 metais užėmusi Taivaną. Tai iškelia šių neapgyvendintų uolynų svarbą iki tokio paties lygmens kaip Taivanas ar Tibetas, remiantis „vieningos Kinijos doktrina“. Kinija buvo smarkiai įsižeidusi, kuomet JAV patvirtino salų priklausomybę Japonijai.
Spartus Kinijos augimas ir toks pat greitas JAV galios ir įtakos praradimas sukūrė pavojingą situaciją. Su retomis išimtimis, kuomet po Pirmojo pasaulinio karo Didžioji Britanija draugiškai užleido pasaulio vadovavimą JAV, tokie pasaulio galių pasikeitimai visuomet apimdavo ir karinius konfliktus. JAV ir Kinijos santykių pablogėjimas itin kelia nerimą dėl to, kad jis vyksta esant pasauliniam disbalansui ir rimtam susiskaldymui vidaus politikoje, kas skatina abi valstybes užimti nesutaikomas pozicijas.
Pasaulinis disbalansas gali būti atstatytas ir konfliktų galima išvengti tik esant didesniam tarptautiniam bendradarbiavimui. Tačiau makroekonominė politika nėra vienintelė sritis, kuri gautų naudą iš geresnio abiejų valstybių tarpusavio supratimo.
Turėkite omenyje Afganistaną. Šalis turi daug mineralinių išteklių, kurių reikia Kinijai, tačiau tai JAV išleidžia po 10 mlrd. JAV dolerių kas mėnesį okupuodama šalį, kurios metinis BVP siekia vos 15 mlrd. JAV dolerių. Jei niekas nepasikeis, JAV turėtų sumažinti savo dalyvavimą dar iki tol, kol bus sutaikytas Afganistanas ir pradėti išgauti mineraliniai ištekliai. Kadangi Kinija yra akivaizdi rinka šiems mineralams, Kinijai būtų protinga skatinti JAV ir toliau įsitraukti į šalies reikalus ir skirti daugiau lėšų ruošiant Afganistano karines pajėgas.
Kinija pasielgė įžvalgiai, kai priėmė taikaus vystymosi doktriną, tačiau pastaruoju metu ji vis nukrypsta nuo jos. Galbūt pokyčių tempas buvo per didelis, kad Kinijos vadovai galėtų prie jų prisitaikyti. Kinijos valdžia yra susirūpinusi savo gyventojų, kurių dauguma vis dar gyvena skurde, poreikių tenkinimu. Tačiau Kinija tapo didele galia kartu su savo įsipareigojimais išlaikyti ir pasaulinę tvarką, nesvarbu, ar vadovybė su tuo sutinka, ar ne.
Kai JAV prezidentas Barackas Obama lankėsi Kinijoje 2009 metų lapkričio mėnesį, jis pripažino spartų Kinijos augimą ir pasiūlė bendradarbiauti išlaikant ir gerinant pasaulinę tvarką. Tačiau Kinijos vadovai atmetė šį pasiūlymą, aiškindami tuo, kad Kinija yra besivystanti valstybė, kuri vargiai gali patenkinti savo gyventojų poreikius.
Ši nesantaika yra netinkama, nes gyvenimo sąlygų gerėjimas Kinijoje turėjo eiti kartu su Kinijos dalyvavimu kuriant naują pasaulio tvarką. Jei tik Kinija geriau pasigilintų į tai, kaip ji yra suvokiama ir pripažįstama likusiame pasaulyje, tuomet ji galėtų tęsti taikų savo augimą.
Kinijos vadovai žino, kad jie privalo patenkinti minimalius savo gyventojų reikalavimus norėdama išlaikyti vidinę taiką ir stabilumą. Dabar jie turi išmokti priimtinai save pateikti likusiam pasauliui, kad galėtų užsitikrinti savo išorinę taiką ir stabilumą. Tai reiškia, kad šalies visuomenė turės tapti atviresnė ir ji turės aktyviau dalyvauti išlaikant taikią ir stabilią pasaulinę tvarką.
Kinija turėtų tai suvokti ne kaip sunkią būtinybę, bet kaip įkvėpimą didybės link. Geriausi laikai Kinijos istorijoje buvo tie, kuomet šalis buvo atviriausia tiek šalies viduje, tiek išorės pasauliui.
Na ir priešingai, kalbant apie karinę galią, Kinija dar kurį laiką negalės lygintis su JAV. Jei ir toliau tęsis dabartinės tendencijos, Kinija bus priversta atidėti vis daugiau savo išteklių karinei pramonei ir tai bus daroma paprastų žmonių, kurių poreikius valdžiai taps vis sunkiau patenkinti, sąskaita.
Tokiu atveju, šiandienos klestėjimas pasirodys esąs trumpalaikis. Susirūpinę kaimynai ieškosis paramos po JAV sparnu ir dar labiau sustiprins ir taip jau perpildytą JAV karinį biudžetą. Jei abi pusės nesiims protingų veiksmų, kad pasiektų geresnį tarpusavio supratimą, tuomet pasaulio laukia neramūs laikai.
George'as Sorosas yra „Soros Fund Management“ pirmininkas
Project-syndicate.org
