Lietuvos moterų regbio rinktinės kapitonė Gintarė Puzaraitė tvirtina, kad regbis nėra vyriška sporto šaka. „Tai stereotipas. Tai toks pat konktaktinis ir greičio sportas kaip ir krepšinis, kur taip pat „sienelės“ statomos. Regbyje daug lengvosios atletikos, o tai – labai moteriška“, – balsas.lt sakė 22 metų marijampolietė.
Birželio 28–29 dienomis regbio gerbėjų dėmesys kryps į Vilnių – „Vingio“ stadione vyks Europos moterų R-7 (septyniukė) B diviziono čempionatas. Lietuvėms teks grumtis su Vengrijos, Norvegijos, Izraelio, Bulgarijos, Latvijos, Maltos, Turkijos, Andoros, Liuksemburgo, Slovakijos ir dar viena kol kas nežinoma rinktine.
Lietuvos rinktinės vyrams analogiškame Europos B diviziono čempionate (birželio 14-15 dienomis Kaune) keliamas tikslas – pirmoji vieta, moterims planuojamos 3–5 vietos. „Šiais metais komanda keičiasi kardinaliai, ateina jaunos, perspektyvios, motyvuotos žaidėjos. Pasirengimo treniruotės jau prasidėjo gruodžio mėnesį“, – pasakojo Lietuvos regbio moterų rinktinės kapitonė.
– Ar sulaukiate kreivų žvilgsnių ir replikų, kad regbis – vyriškas sportas, ne moterims?
– Sulaukiame dažnai, netgi visada. Bandau vis ką nors naujo sugalvoti. Tai nėra vyriškas sportas. Taip, jį žaidžia daugiausia vyrai. Pati esu karys savanoris, ta vyriška draugija prilyginama vyriškai veiklai, bet numoju ranka į tokius pasakymus.
– Tai kietas žaidimas, daugelis merginų ateina į šį sportą, kad pasijustų „kietos“. Kas toliau?
– Čia nėra muštynių sportas. Nesakome, kad atėjusi į treniruotes mergina turi visus sumušti, per kraujus „varyti“. Tai gražus sportas.
– Šiuo metu išgyventi iš regbio Lietuvoje tikriausiai neįmanoma?
– Dirbu regbio trenere ir studijuoju Lietuvos sporto universitete treniravimo sistemas, specializacija – regbis. Gaunu šiek tiek pinigėlių, turiu kol kas vieną merginų grupę. Bet per daug ir nenoriu, turiu mokslus baigti, turiu ir kitų veiklų. Sportuojant iš to nepragyvensi, atvirkščiai, turi investuoti į tą sportą.
– Negalvojote apie kitą šalį ir galimybes ten sportuoti?
– Galvojau, bet dabar persigalvojau. Jei išvyksiu, liks merginos, nežinau, kas jas apsiims treniruoti. Ir šiaip esu labai patriotiška, negalėčiau kitoje šalyje gyventi ir žaisti.
– Kada žengėte pirmuosius žingsnius Lietuvos rinktinėje?
– Prieš penkerius metus pradėjau žaisti nacionalinėje ekipoje. Mano pirmas čempionatas būtų buvęs A divizione, bet tuomet nesurinko lėšų ir neišvykome į Europos čempionatą – automatiškai nukritome į B divizioną. Visiems buvo šokas. Daug tuomet dirbome. Gaila. Kitame čempionate nuotaikos buvo nekokios, turėjome psichologiškai atsigauti. Pora metų neblogai sekėsi, penkta, šešta vieta. Paskui dalis žaidėjų vėl dingo – sukuria šeimas, joms neverta aukoti šeimos gerovės dėl sporto, ir aš jas suprantu.
Komanda prastėjo, treneriui sunkiau iš to netinkamo minkyti molio kažką nulipdyti. Praėję metai turbūt buvo prasčiausi – 11 vieta grupėje. Šie metai bus viskas – „pavarysime“ gerai. Labai rimtai nusiteikę. Bus naujų rinktinės narių, jaunų žaidėjų. Joms bus lengviau psichologiškai, nes viskas vyks namie. Prilyginu kaip čempionato turui Lietuvoje – penkerios ketverios rungtynės. Tikimės, bus sirgalių.
– Kokį regbį stebite pasaulyje?
– Moterų. Mano komandos favoritės – Australija, Naujoji Zelandija. Europoje – norvegių žaidimas patiko. Sparčiai tobulėja visos komandos. Stebi visą tą vystymąsi ir stengiesi pasivyti.
– Koks galėtų būti tipiškas Lietuvos moterų regbio bruožas? Ar tokį galima išskirti?
– Nelabai turime greitų žaidėjų. Nieko negalime padaryti per greitį, todėl einame per grumtynes. Tai nėra gerai, bet kažką mėginame. Dabar stengiamės kuo mažiau kontakto, kuo daugiau galva dirbti, mąstyti aikštėje ir susižaisti su kitomis žaidėjomis, tiesiog susimirksėti. Mūsų tikslas – susižaisti.
– Kada apskritai atėjote į šį sportą?
– Nuo pirmos klasės septynerius metus žaidžiau kvadratą, septintoje klasėje nutraukiau, nes jėga buvo per didelė. Nebuvo galima. Metus pertrauka, norėjau sportuoti. Esu iš mažo miestelio Kalvarijos, ir ten nebuvo nė vienos sporto šakos merginoms. Žiauriai skamba. Tik šokių būrelis, bet aš ne tam sutverta. Norėjau krepšinio, įsivaizdavau save krepšininke. Kūno kultūros mokytojos prašiau ilgai, kad mus treniruotų, sakiau, kad surinksiu komandą, nors buvau tik viena.
Dabar, kai prisimenu, juokinga. Dabar neišdrįsčiau taip akiplėšiškai prašyti mokytojos mane treniruoti. Nebuvo ir laiko, ir salės. Kitas kūno kultūros mokytojas sakė, kad pažįsta regbio specialistą, ir tiesiai šviesiai tarė – žaisi regbį. Tuomet pirmą kartą išgirdau tą žodį. Atvažiavo treneris Kostantas Radzevičius, susipažinau, užsikabinau, patiko. Daug nuopelnų, kad likau regbyje, – treneriui. Jis buvo ir tėvas ir draugas, viskas viename.
– Kas „užkabino“ žaidime?
– Pradžioje net neįsivaizdavome, kas tas regbis. Treneris ir neaiškino, sakė, kad ateis laikas, tada sužinosime. Palaipsniui viskas, treniravomės salėje, per tris mėnesius įvadas ir tuomet pirmosios rungtynės. Ant dirbtinės dangos Vilniuje pirmą kartą žaidėme „Žalgirio“ žaidynėse. Geras jausmas. Viskas patiko – ir komanda, ir sportas.
– Apie kitą sporto šaką, kaip supratau, net negalvojote?
– Ne. Tačiau esu aktyvi ir mėgstu visus sportus, tinklinį prie vandens ar tenisą. Futbolą ir krepšinį žaidžiame paįvairindami treniruotes.
Apie 400 regbio žaidėjų ir trenerių vasaros pirmąjį mėnesį sugūžės į Lietuvą. Birželio 14–15 d. Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione vyks Europos vyrų Regbio-7 (septynetų) A diviziono čempionatas. Birželio 28-29 d. regbio gerbėjų dėmesys jau kryps į Vilnių – „Vingio“ stadionas taps žemyno moterų R-7 B diviziono čempionato namais.
Abiejuose čempionatuose dalyvaus po 12-a rinktinių. Lietuvos vyrams keliamas tikslas užimti pirmąją vietą ir po pertraukos sugrįžti į elitinį divizioną. Moterims planuojamos 3–5 vietos.
Vyrų rinktinės pasirengimui Lietuvos regbio federacija skiria 110 tūkst. litų,o moterų – 15 tūkst. Iš viso abiem Lietuvoje vykstantiems čempionatams planuojama pritraukti beveik 600 tūkst. litų. Panašiai tiek įplaukų organizatoriai žada į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Čempionatus per televizijos transliaciją matys apie 200 tūkst. žmonių.
