Veikiausiai kiekvienas yra girdėjęs sakant : „jis elgiasi savižudiškai“ arba „toks elgesys yra savižudiškas“. Tokios frazės verčia sunerimti, nes jose slypi akivaizdus pavojaus signalas. Ir nors kiekvienas žinome, kas kelia mums grėsmę, be to, iš prigimties turime instinktą saugoti save nuo įvairių pavojų, kartais vis dėlto rizikuojame savo ir aplinkinių sveikata ar net gyvybe. Tačiau kas atsitinka, kad kartais imame savęs netausoti? Kas lemia savižudišką elgesį ir kur slypi jo priežastys?
Psichologai minėtajam elgesiui įvardyti turi savo sąvoką – savižala. Savižala apibūdinama kaip rizikingas elgesys, kurį asmuo renkasi, nors ir žino, kad jo veiksmai gali turėti žalą jam pačiam ar aplinkiniams. Į šią kategoriją pirmiausiai patenka bandymas nusižudyti ar savižudybė, kai tikslingai siekiama sau pakenkti. Tačiau savižala vadinamas ir piktnaudžiavimas alkoholiu (juk visi žino, kad tai kenkia sveikatai, didina rizikingų situacijų tikimybę, skatina neapgalvotus poelgius ir pan.), ir rūkymas (nes rūkantysis sąmoningai, suprasdamas grėsmę sveikatai, vis tiek nuodija save ir aplinkinius), ir rizikingas elgesys (pavyzdžiui, vairavimas viršijant greitį, pavojingų situacijų kelyje sukūrimas). Nors šiais atvejais asmuo sau pakenkti gal ir nenori, tačiau jis žino, kad toks elgesys yra pavojingas ir jam, ir aplinkiniams.
Tiesą pasakius, savižala yra tokia grėsminga ir nesuvaldoma, kad ją galima vadinti tiesioginiu keliu į susinaikinimą. Juk nesunku pastebėti, kad daug mirčių įvyksta būtent dėl savižalos sukeltų pasekmių (savižudybės, autokatastrofos, apsinuodijimas alkoholiu). Gaila, tačiau visų šių įvykių šerdyje glūdi tendencija žaloti save. Beje, nors ir sunku pripažinti, tačiau galima sakyti, kad patys lietuviai taip pat yra linkę kenkti sau. Didelis avaringumas, išaugęs savižudybių skaičius šalyje – šie faktai kelia baimę, bet tuo pačiu jie yra ir labai iškalbingi.
Savižala kyla dėl socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias būtina suprasti tam, kad galėtume suvaldyti agresiją, kreipiamą į save ir aplinkinius. Pirmiausia įdomu žinoti tai, kad savižala, kaip jau galima suprasti ir iš paties termino, yra pavojaus kėlimas sau, tačiau dažniausiai ji kyla tikrai ne iš mūsų pačių. Tai reiškia, kad save naikinti mus skatina dažniausiai išorinės priežastys.
Kaip žinome, žmogus yra socialinė būtybė, kuriai kaip oras svarbus bendravimas, saugumo jausmas ir žinojimas, kad kiekvienas mūsų yra reikalingas bei vertinamas. Todėl jei bet kurio iš šių komponentų žmogus nejaučia, kyla grėsmė tiek psichinei, tiek fizinei jo sveikatai.
Vadinasi, galima sakyti, kad mūsų savijauta atspinti tai, kaip mes sutariame su aplinkiniais, kaip traktuojame mus supančią aplinką. Tačiau dėl to, kad jaučiamės blogai, nereikėtų kaltinti vien artimiausių žmonių : šeimos, draugų ar kaimynų. Visa dabartinė situacija Lietuvoje, kai savižalos atvejų yra daug, atskleidžia tai, kad mūsų šalyje sugriautos ištisos tarpusavio santykių sistemos, kurios apima ne pavienes šeimas, o kone visą valstybę. Kodėl? Nes pati valstybė yra socialinis konstruktas, piliečių ir valdžios bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo bei visuomeniškų ryšių palaikymo rezultatas. Todėl jei valdžia mus ignoruoja, jei nesijaučiame saugūs, svarbūs pilietiškai ar esame nusivylę, tada visos visuomenės vertybes ištinka krizė, mes susvetimėjame su mus supančia aplinka. Taigi vidinė asmenų griūtis prasideda pirmiausiai kaip piliečio žlugimas, paveiktas valdžios veiksmų. Štai tada ir atsiranda savižalos grėsmė.
Apskritai visą visuomenės darną galima sieti su tuo, kiek mes pasitikime pačių susikurta valstybe, jos institucijomis, lyderiais, nes tai iš esmės rodo, kiek mes pasitikime vieni kitais. Tačiau kai mums sakoma, kad „demokratiją kuriame mes patys“, o negalime pasitikėti net tomis „savo sukurtomis“ institucijomis, kurios turėtų garantuoti mūsų pačių saugumą, imame neigiamai vertinti visą esamą savo aplinką.
Kas atsitinka tada, kai mūsų netenkina įvykiai, kurie dedasi aplinkui? Pirmiausia, be abejonės, mes stengiamės tai pakeisti, bandome prisitaikyti ir kitaip stengiamės išgyventi. Tačiau jei matome, kad situacija nesikeičia (ar netgi blogėja) ir jei mūsų veiksmai nieko nelemia – pasijuntame bejėgiais, nereikšmingais, nereikalingais. Ir galiausiai – imame niekinti aplinką, žmones, net žalojame save, nes bejėgiškumo jausmas lemia tai, kad kai liaujamės vertinti savo gyvenimą, laikome, kad esame nieko verti. Štai jums ir savižalą skatinantys veiksniai.
Patys pamėginkite numatyti, ką jaus ir kaip toliau klostysis gyvenimas asmens, kuris jaučia, kad gyvena ne taip, kaip nori, ir mato, kad yra bejėgis kažką pakeisti? Įdomu tai, kad tokių žmonių mūsų šalyje yra nemažai : nusivylusių valdžios institucijomis ir jaučiančių, kad valstybės laisvas nekontroliuojamai plaukia pavojinga kryptimi. Skamba grėsmingai, tačiau suicidologai teigia: beviltiškumas ir neviltis tiksliausiai apibūdina nusižudyti ketinančio asmens būseną.
Tiesa, reikia pastebėti ir tai, kad destruktyvūs ir savižalą lemiantys gali būti ne tik valdžios santykiai su piliečiais, bet ir pačių valdžios žmonių tarpusavio ryšiai. Patys matome, kaip viešojoje erdvėje kai kurie politikai pilstosi purvais, svaidosi kaltinimais, bando vienai kitus pažeminti. Ką tai atskleidžia? Tik bendrumo jausmo ir pagarbos vieni kitiems nebuvimą. O tai reiškia - nieko, ko iš tiesų reikėtų politikui. Nuolatinės rietenos sukuria savižudišką atmosferą, kuri lemia, kad valstybės laivas ne plaukia pirmyn, o grimzta neigiamų emocijų liūne.
Galiausiai tampa akivaizdu, kad pilietiškumo jausmo ir bendro intereso praradimas turi didžiulę kainą. Būtent tai lemia, kad gyvename erdvėje, kuriai būdingas žmonių susvetimėjimas ir atitolimas nuo savo valstybės, individualizmas, vienišumas, nepasitikėjimas. Tokia „socialiai nuodinga“ terpė yra labai pavojinga, nes ji turi milžinišką įtaką mūsų psichinei ir fizinei sveikatai.
Kaip apsisaugoti nuo savižalos? Pirmiausia, be abejonės, turi nelikti ją lemiančių priežasčių. Ir čia didelę atsakomybę turi prisiimti valdžia. Visi politikai turi suprasti, kad jų užduotis – ne kuo dažniau šmėžuoti spaudoje ar turėti kuo daugiau nuosavybės, pinigų ir gerbėjų socialiniuose tinkluose. Reikia žinoti ir tai, kad valdžia nėra savos valios primetimas kitiems žmonėms ar ypatinga elito kategorija. Atvirkščiai – valdžia turi būti kuo humaniškesnė, nes savo sprendimais ji keičia žmonių gyvenimus: mus įkvepia arba nuvilia, suteikia energijos arba išsekina, vienija ar skaldo, ramina ar varo į neviltį. Taigi savižalos mūsų gyvenimuose sumažės tada, kai ji nepersiduos iš valdžios veiksmų. Nes juk prarandame savo tada, kai kiti mūsų nevertina ir nebrangina.
Gintarė Pugačiauskaitė
