Praūžus rinkimų vajui, kai valdžios kareivėliai jau rikiuojasi į savas vietas, mums, visiems šalies gyventojams, taip pat iškyla naujų uždavinių. O pirmiausia tenka susidurti su mąstymo iššūkiais.
Aš manau, kad šiuolaikiniam Lietuvos gyventojui labai sunku suprasti, ko jis turi siekti ir kokias vertybes puoselėja mūsų šalis. Kodėl? Nes gyvename prieštaromis, o ypač dažnai konflikto kontekstu tampa du vertybiški, bet vis dėlto problemiškai suderinami poliai – tai demokratija ir tautiškumas.
Pavyzdžiui, mes pasisakome už laisvę, tačiau daugelis tos laisvės norime tik sau, ne kitam. Pabrėžiame savo kaip lietuvių tautos bendrumą, bet tuo pačiu patiriame sunkumų pripažindami kitų tautų savo šalyje unikalumą ir svarbą.
Dar mums sakoma, kad esme demokratinė valstybė, kur pripažįstama visų lygybė ir teisė dalyvauti šalies gyvenime, tačiau daugelis stebinasi ir pyksta, matydami Seime tautinių mažumų atstovus.
Žinome, kad patriotizmas – vertybė, tačiau mūsų šalies kultūra, ypač rašytinė, maitinama daugiausiai „užsienine“ produkcija, lietuviai studentai išvyksta savo žinių bagažo krauti iš svetimų kalbų ir šalių lobynų, o štai jau reikalavimas gerai kalbėti ir rašyti lietuviškai yra pirminė pretenzija tik tautinių mažumų gyventojams.
Taigi ar tautiškumas yra vienoda pagarba visoms tautoms, ar tik savos tautos išskirtinumo puoselėjimas? Kaip daugiatautėje valstybėje išsaugoti visų piliečių lygybę, tuo pačiu neužgaunant kiekvieno tautinio unikalumo ir savitumo jausmų? Kaip mylėti savą, bet tuo pačiu toleruoti ir suteikti visokeriopą teisę gyvuoti tam, kas svetima?
Visos šios prieštaros, kurių, be abejonės, yra ir daugiau, iš esmė suauga į vieną probleminį klausimą - koks yra tautiškumo ir demokratijos santykis? Ši problema ypač opi mūsų šalyje, kur gyvuoja ne viena tauta, kur reikia išlaikyti mažos tautos – lietuvių - savitumą, bet tuo pačiu dar kurti laisvą, demokratišką plotmę visų, taip pat ir mažumų, teisėms bei siekiams realizuotis.
Pirmiausia, norint plačiau apžvelgti tautiškumo ir demokratijos kategorijas bei sąveiką, reikia pabrėžti, kad tautiškumas, pabrėždamas tam tikros žmonių grupės [tautos] savitumą, išskirtinumą ir bendrumą, nepraturtina demokratijos, nes demokratija pripažįsta žmonių skirtumus, tačiau nelaiko jų pranašumais. Demokratija kalba apie lygybę ir pripažįsta skirtingumą, o tautiškumas pirmiausia pripažįsta tik panašumą, vienodumą (arba tiesiog tuo bendrus elementus, kurie sieja tautą).
Demokratija siekia užkirsti kelią diskriminacijai, o tautiškumas, dažnai dargi persimaišęs su negatyviu nacionalizmo prieskoniu, tik pabrėžia skirtingumą ir gilina diskriminaciją. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių nenori matyti lenkų mūsų šalies valdžioje, vadovaujasi šūkiu “Lietuva – lietuviams“ ir mano esantys tautininkai, patriotai ar kiti kilniadvasiai. Tačiau čia akivaizdžiai juntamas šovinizmas. Net ir tautiškumas čia vaidina neigiamą vaidmenį, nes jis skatina pirmenybę teikti savo tautai, o tai tuo pačiu nustumia kitą tautą į antrą planą, į užribį, kur ta tauta negali tinkamai realizuoti savo laisvių ir teisių. Jei būtume demokratiški, tikrai pasidžiaugtume, kad dabartiniame Seime turėsime tautinių mažumų atstovų, nes tai sudaro prielaidas, kad nebeliks diskriminacijos, kad mūsų šalyje visi vienodai aktyviai įsijungia į šalies valdymą, kad bus tinkamai atstovaujami visų interesai. Juk demokratijos variklis yra aktyvumas, neabejingumas, kuo didesnis visų įsitraukimas.
Kai kalbame, kad demokratijoje išrenkame daugumos valdžią, tai pirmiausiai vis dėlto turime pasirūpinti, kad ta dauguma gyventojų sudalyvautų rinkimuose. O ir dauguma yra svarbi sąvoka ne savo kiekybiniu požiūriu, bet būtent ta prasme, kad dauguma talpina įvairius žmones, įvairias nuomones, net įvairias tautybes, kol galiausiai visos šios skirtybės susilieja į bendrą valią.
Demokratija juo tobulesnė ir gilesnė, juo daugiau skirtingų žmonių joje dalyvauja. Ir jei mes aukštinsime tik savo tautos [lietuvių] vaidmenį dalyvaujant šalies valdyme, tai sukursime tik demokratijos mitą. Demokratija nepripažįsta jokio žmonių eliminavimo, nes demokratija – visų reikalas.
Mano manymu, dabartinėje Lietuvoje demokratija yra kur kas gilesnė ir vertingesnė nei, pavyzdžiui, mistifikuota ir pervertinta senovės Graikų demokratija. Kodėl? Nes graikų demokratiją greičiau jau galima laikyti atvira diskriminacija. Juk moterys – pusė tautos – tame neva demokratiniame valdyme net nedalyvavo. Dar piliečiais nebuvo laikomi vergai ir užsieniečiai. Tokiu būdu graikų demokratijoje dalyvavo vos nedidelė gyventojų dalis, o likusieji buvo nepaisomi, diskriminuojami, eliminuojama jų politinė valia.
Pabrėžtina, kad demokratijai tokie skirstymai, nuostatos, išaukštinimai ar įvairūs socialiniuose paribiuose palikti žmonės netinka. Nes senoviškas prietaringumas, žmonių skirstymas pagal lytis, rases, įsitikinimus ar tautybes visada keroja demokratijos sąskaita.
Laimei, mūsų šalies valdyme šiandieną dalyvauja visi – vyrai, moterys, įvairių tautybių žmonės. Tai siektinas ir pagirtinas reikalas, ir, pavyzdžiui, tokios partijos kaip LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) dalyvavimas politikoje leidžia mums vadintis puikia demokratine valstybe. Ir įvairių tautybių atstovai valdžioje mums turi būti reikalingi tiek, kiek reikalinga ir pati demokratija. Šalies valdyme turi visokeriopai dalyvauti visi, kitaip mūsų demokratija virs abejotinu mitu, kaip dabar jau abejojama senovės Graikijos demokratija, atmetusia moterų, vergų, užsieniečių valią.
Ir reikia pabrėžti tai, kad kitos tautos, tarkim, lenkų, dalyvavimas šalies valdyme neturi užgauti lietuvių tautinių jausmų. Nes mūsų bendrumas yra ne panašume, o sugebėjime laisvai pripažinti skirtybių egzistavimą. Pagaliau bet koks žmonių skirstymas į „savuosius“ ir „nesavuosius“ bei skirtingas jų traktavimas yra prieštaringas. Štai senovės graikai manė, kad moterys neturi dalyvauti šalies valdyme, o kai kurie lietuviai nenori politikoje matyti lenkų, tačiau tai – klaidingos nuostatos, kurios riboja dalyvavimą demokratijoje ir drauge ją skurdina. Ir nesvarbu, kuo grindžiama diskriminacija ar eliminavimas iš politinės veiklos – tai nėra pateisinama, ir net tautiškumas nėra suderinamas su nelygybės augimu.
Tautiškumas taip pat nėra vertybių ir galios susišlavimas į savas rankas. Galiausiai nereikia pervertinti tautos vaidmens, tautos simbolių paversti stabais ar jų suabsoliutinti, nes tautos kinta, savitai modeliuojasi priklausomai nuo laikmečio. Tautos kitimas nėra neigiamas dalykas, o ypač kai jis vyksta demokratiniame fone. Demokratijos skelbiamos vertybės : laisvė, pagarba kitam, tolerancija yra kaip tik tie veiksniai, kurie augina, brandina, praturtina tautą ir atveria jai vertybių versmes.
Tautiškumas yra pakankama sąlyga bendrataučiams susijungti į vieną tvarią bendruomenę, bet tuo pačiu tautiškumas nėra tas motyvas, dėl kurio viena tauta galėtų nevertinti kitos. Tautybė yra mūsų likimo dalis, prigimtinis dalykas, nepriklausantis nuo mūsų elgesio ar valios. Žmogaus tautybę, kaip ir jo plaukų ilgį ar akių spalvą lemia gamta, todėl pirmenybės teikimas vienai tautai yra tiek pat nepriimtinas kaip pirmenybės teikimas blondinėms ar mėlynakiams.
Galiausiai Lietuvos visuomenė yra įvairi, todėl ją turėtų atstovauti žmonės, atspindintys tą žmonių skirtingumą. Ir tautiškumas nėra pagrindas teigimui, kad valstybę valdyti turi tik vienos tautos atstovai, nes galiausiai jie patys nukentės dėl tokio riboto požiūrio. Ar, pavyzdžiui, tautinių mažumų atstovai mažiau myli Lietuvą, ar nėra jie kompetentingi ir atsakingi? Juk štai, pavyzdžiui, partija LLRA kaip tik yra aukštos moralės ir sąžiningumo pavyzdys, savo vertybiška politika neretai pranokstanti grynai lietuviškų, net neva tautiškų partijų veiklą. Na, o pagaliau tai kaip moterys neatstovauja vien tik „moterų klausimų,“ taip mažumos nesvarsto vien sau aktualių klausimų, o kelia įvairialypes problemas, veikia visos šalies labui. Juk ir pats LLRA lyderis Valdemar Tomaševski padeda įvairių tautybių žmonėms, ne vien savo tautiečiams. Tai – sveikintina, demokratiška, taip demonstruojama pagarba ir atsidavimas visos šalies, ne vien savo tautos labui.
Galiausiai demokratija nutrina „ribas“ tarp skirtybių ir visiems suteikia teisę įsipareigoti laisvei, tiesai, lygybės idėjai. Ir kai tautiškumas yra viso labo tik prigimtinis dalykas, įsipareigojimas demokratijai yra labiau širdies reikalas, paremtas jausmais, ištikimybe, atsidavimu. Ir aš manau, kad šis įsipareigojimas kurti demokratiją mus visus, skirtingus, jungia į prasmingą, vertingą bendruomenę, kuri, sujungusi savo viltis ir tikslus, gali nuveikti daugiau nei vien vienodos tautybės žmonių kratinys, neturintis aiškios bendrumo vizijos.
