Daugiau nei prieš dvi dešimtis metų, atkuriant Lietuvos valstybingumą, daugelis žmonių patikėjo iliuzija – naujos, demokratinės politinės realybės sukūrimu. Kadangi tuometinė situacija netenkino, reikėjo naujo, motyvuojančio, įkvepiančio šaltinio, kuris paskatintų į ateitį pažvelgti kitaip. Būtent Nepriklausomybės vizija ir buvo veiksmą, pasiryžimą, norą skatinantis veiksnys, kuris vedė į esminius pokyčius.
Tuo metu žmonės entuziastingai piešė vaizduotės paveikslus, kuriuose bandė į visumą sujungti demokratijos, lygybės, vienybės idėjas ir sukurti (bent jau pradžiai) idėjinį numatomos valstybės konstruktą. Juk reikėjo sukurti visiškai naują politinę realybę, apibrėžtą tokiomis abstrakčiomis kategorijomis kaip laisvė, nepriklausomybė, teisingumas. Ir nors dauguma neturėjo realaus supratimo ir patyrimo, kas yra demokratija ar tautos suverenitetas, prie bendro tikslo buvo eita ryžtingai, su aiškiu apsisprendimu. Turbūt visi tikėjo, kad savotiškas demokratiškumo pamokas išmoks vėliau.
Tiesa, galime pastebėti, kad net bėgant metams į daugelį klausimų, kuriuos iškelia demokratija, taip ir nerandama aiškaus atsakymo, nesusiformuoja aiškios apibrėžtys, kas yra teisingumas, laisvė, gerovė ir pan. Šios sąvokos, regis, atveria klaidžią nežinią, miglotus įsivaizdavimus, ribotas asmenines patirtis ar duoda užuominas į teorinius (ir dažnai prieštaringus) filosofų svarstymus. Tačiau, nepaisant to, mes nuolat naudojamės tomis demokratiją apibrėžiančiomis kategorijomis (laisvė, lygybė, teisingumas ir t.t.). Net neabejoju, kad daugelis mūsų šias kategorijas taip pat apibūdintume skirtingai, tačiau iš esmės mes joms jau suteikėme savą prasmę – jų pagrindu sukūrėme nepriklausomą valstybę.
Sunku pasakyti, ar daug išmokta per nepriklausomybės metus, ar į daug klausimų atsakyta. Vis dėlto manau, kad demokratija kaip buvo vizija, siekiamybė, taip ir liko nuolatiniu mūsų tikslu. Kodėl? Nes visos demokratijos skelbiamos vertybės nuolat ieško atramos idealuose, o tam būtinas nuolatinis progresas, tobulėjimas, dvasinis augimas. Juk nei teisingumas, nei laisvė negalimi be aukštos moralės, sąžiningumo, pasitikėjimo.
Ir kaip demokratija reikalavo iš mūsų tikėjimo prieš daugiau nei dvidešimtmetį, iki Nepriklausomybės atkūrimo, taip reikalauja jo ir dabar, nes demokratija iš esmės remiasi daugybe nepamatuojamų kategorijų, kurios gyvuoja ir vertybėmis tampa tik todėl, kad mes jomis tikime.
Politiniai principai, tokie kaip laisvė, teisingumas, aukšta moralė, lygybė neturi aiškios apibrėžties, tačiau jie gali įkvėpti mus veikti ir realizuotis būtent per mūsų iniciatyvas. Juk Nepriklausoma Lietuva taip pat pirmiausiai iškilo kaip vizija, turinti stiprų emocinį poveikį, pakylėjanti dvasiškai, įprasminanti ateitį, tačiau tuo pat metu ji skatino ryžtingai veikti, kurtis, burtis.
Net dabar atrodo mistiška ir neįtikėtina, jog kažkada žmonės turėjo tik sunkiai apibrėžiamą demokratinės valstybės svajonę, miglotą daugybės vaizduočių kratinį, kuris galiausiai triumfavo iškildamas kaip viena politinė realybė.
O kas vyksta dabar? Man atrodo, veiksmas atvirkštinis : anuomet idealai kūrė realybę, o dabar realybė griauna idealus. Antai į demokratinės šalies valdymo areną įsiveržia abejotinos reputacijos, žemos moralės politikai, kuriems iš paskos velkasi neaiškių nuodėmių ir paslapčių šleifas.
Negana to, sąvokas „teisingumas, lygybė, gerovė“ kone kiekvienas politikas užpildo „savu“, dažniausiai jam patogiu turiniu arba naudoja tik kaip lozungus. Senų pažadų ir senų valdžiažmogių politika jau seniai nebesiūlo mums atramos idealuose ir nebeskatina tikėjimo, neįkvepia naujoms svajonėms, neatveria ateities horizontų.
Todėl galiausiai mes imame nebetikėti demokratinėmis vertybėmis, nes matome jas iškreiptas, destruktyviai sugriautas, demonizuotas, vartojamas savitiksliai, dažnai net melo kontekstuose. O juk praradę tikėjimą, nebematydami vertybiškumo politikoje mes nebegalime generuoti bendro gyvenimo, ateities vizijų. Politika nuvylė žmones tiek kartų, kad jie liovėsi tikėti, svajoti, įsivaizduoti, siekti. Demokratija ir jos vertybės tapo tik fragmentais be turinio, nes, galiausiai, kas dabar suteikia tam prasmę?
Kaip jau minėjau, demokratija reikalauja tikėjimo, nes ji remiasi daugybe nepamatuojamų kategorijų, todėl tikėjimo ir pasitikėjimo silpimas yra pagrindinė grėsmė demokratijai, o drauge ir mūsų valstybei. Tokios vertybės kaip laisvė, teisingumas, gėris, lygybė neturi aiškaus pavidalo, jos nėra „įdaiktintos“. Todėl visos šios vertybės remiasi vien mūsų tikėjimu.
Taigi ir dabar, ir dar daugiau nei prieš du dešimtmečius, politinei tikrovei kurti reikia vaizduotės objektų, svajonių sąrangos. Demokratija gyva tiek, kiek mes ją kuriame ir palaikome. Kol nepavargsime svajoti apie idealus, tol tiesime tiltus į ateitį ir svajones versime politine realybe (o tokiu būdu buvo sukurta ir Nepriklausoma Lietuva), tol gyvuosime. Ir todėl turime ieškoti įkvepiančios politikos, pozityvių poslinkių, skatinti moralinį augimą. O visi politikai, kuriems žmogus – ne vertybė, tegu žino - demokratijos naikinimas prasideda nuo vienos sugriautos svajonės.
G. Pugačiauskaitė
