Mūsų dienomis, kai daiktų pirkimas ir vartojimas suvokiamas kaip laimė gerai gyventi, o kūno kultas, grožis ir jaunystė tampa pageidaujami dažniau nei išsilavinimas, apsiskaitymas ir erudicija, kyla visai pagrįstas klausimas : kuo mes gyvename – savo kūnu ar dvasia? Ir nejau turtinga, soti kasdienybė yra pakankama sąlyga, kad būtumėm laimingi?
Jei atsakymo į šiuos klausimus ieškotume pasaulio religijose, beveik visose rastume štai tokį atsakymą : žmogaus kūno egzistencija yra laikina, o dvasia (arba siela) gali išlikti amžinai. Todėl svarbiau yra rūpintis savo dvasios būsena, nes ji gali padėti žmogui įveikti laikinumą, priartėti prie amžinybės ir tobulumo.
Kaip yra iš tiesų, pasakyti sunku. Kiekvienas turi rasti savo sprendimą. Visi žinome, kad pasaulyje yra daugybė istorijų, kuomet žmonės, išgyvenantys savotišką savęs ieškojimo dilemą, bandantys rasti gyvenimo prasmę, leidžiasi į kelionę.
Bet, tiesą pasakius, visai nebūtina kažkur vykti. Pakanka susipažinti su tenykšte religija, kad suprastum, kuo alsuoja tolimi kraštai, kuriuose galbūt slepiasi ir dar neatrasti, tačiau taip rūpimi atsakymai į svarbiausius klausimus. Viena įdomiausių dvasinių kelionių – tai pažinti su budizmo religija.
Budizmas – religija, kuri, galima teigti, užsimezgė nuo supratimo, kad viskas pasaulyje yra laikina. Galima teigti, kad pradžią budizmui davė grynai būties problemos iškilimas : kiek tęsiasi gyvenimas? Ar nieko nėra amžino? Kiek gali trukti žmogaus kančios? Veikiausia panašius klausimus svarstė budizmo religijos pradininkas Sidharta Gautama, palikdamas savo rūmų prabangą tam, kad atskleistų, kokia gi prasmė slepiasi žmoguje ir apskritai gyvenime.
Bet dabar apžvelkime viską iš pradžių. 560 m.pr.m.e. gimęs istorinis Sidharta Gautama, vėliau imtas vadinti Buda Šakmajuniu, gyveno nepaprastai prašmatnioje aplinkoje. Sidhartą visąlaik supo turtai, prabanga, lydėjo patogus gyvenimas. Nepaisant to, Sidharta Gautama vargu ar buvo laimingas. Galima pamanyti, kad turtai nebuvo šio žmogaus tikslas. Kad ir kaip būtų, fizinis komfortas nereiškia dvasinės žmogaus harmonijos. Tą turbūt suprato ir Sidharta Gautama.
Ir štai viena dieną viskas galutinai pasikeitė : Sidharta Gautama aiškiai suvokė, kad pinigai, komfortas ir lengvas gyvenimas vieną dieną baigsis. Viskas tėra laikina – štai kokia mintis gimė Budos Šakmajanio galvoje. Supratimas apie gyvenimo laikinumą Budą aplankė tuomet, kai jis, galima sakyti, netiesiogiai susidūrė su mirtimi. Būdamas jau 29 metų amžiaus Sidharta Gautama pirmą kartą išvyko iš savo rūmų ir pamatė tris jam anksčiau neregėtus dalykus : seną žmogų, ligonį ir mirusįjį. Šie vaizdai šokiravo prie gražaus rūmų gyvenimo įpratusį Sidharta Gautamą. Vyras netikėtai iškeliavo iš rūmų ir tapo iš išmaldos gyvenančiu atsiskyrėliu.
Metams bėgant pasakojimas apie Sidhartą Gautamą apaugo legendomis. Nepaisant to, budizmas kaip religija neliko tik praeities istorija. Budizmas susiformavo į populiarią religiją, turinčią daug išpažinėjų ir šiuolaikiniame mūsų pasaulyje. Be abejo, mūsų dienomis aktualumo neprarado ir svarstymai apie žmogaus būtį.
Manoma, kad daugelis religijų atsirado dėl žmogaus amžinybės troškimo. Kitaip sakant, mes norime tikėti, kad mūsų egzistencija yra begalinė, ji tęsiasi ir po mirties, todėl išpažįstame religiją, nes ji žada mums pomirtinį gyvenimą. Štai budistai teigia, kad egzistuoja samsara – nepertraukiama būties srovė, kurioje psichofiziniai elementai vis persigrupuoja į naują darinį – tai kitą asmenį. Vėliau ši iliuzija suyra ir susiformuoja nauja. Tai yra laikinai pastovus (ar pastoviai laikinas) dalykas, besikartojantis jau daugybę tūkstantmečių.
Taigi budistai tiki reinkarnacija, arba, kitaip sakant, atgimimu. Tai, galima teigti, vienintelis budizmo amžinybės pažadas. Tik reikia pabrėžti, kad budizmas jokiu būdu nežada konkretaus žmogaus atgimimo – atgimti gali tik tam tikri abstraktūs psichinių ir dvasinių energijų kompleksai.
Budistai negyvena tam, kad jų kažkas sulauktų po mirties (rojus, dangus ar pan.). Budistų gyvenime svarbiausias momentas yra nirvanos – visiško nušvitimo – pasiekimas. Budos mokymas tvirtina, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms. Vadinasi, budizmą renkasi tas, kuris jaučia, kad yra kažkas daugiau nei tai, ką gali realizuoti per savo ribotą buvimą. Reikia nebijoti pažvelgti į savo vidų, atsisakyti paviršutiniškų gyvenimo malonumų – štai budizmo uždaviniai. Taigi svarbiausias yra tas laikas, kuris skiriamas savęs supratimui, pažinimui, religijos puoselėjimui, keliui į apšvitimą. Galima teigti, kad budizmas tarsi skelbia : amžinybės gali siekti tik tai, kas tobula.
Pagaliau galima pastebėti, kad kone kiekvienas žmogus pasaulyje trokšta surasti gyvenimo prasmę, rasti atsakymus į rūpimus klausimus, tačiau jam baisu atsisakyti savo įprasto, patogaus gyvenimo. Taip trunka metų metus, o gal ir visu žmonijos egzistavimo laikotarpiu.
Gindamasis nuo minčių apie sudėtingus dalykus, žmogus užsisklendžia kasdieninio gyvenimo įvykiuose, užliūliuoja savo sąmonę pramogomis, kuria tokias kasdieninio buvimo formas, kurios yra viso labo bėgimo nuo amžinybės, tiesos, savo savasties formos. Tačiau tokia būtis nėra tikroji būtis. Žmogus juk turi egzistuoti, o ne tiesiog būti. O egzistavimui reikia prasmės. Todėl budistai moko, kaip tą prasmę rasti. Taigi ir būties esmė budizme yra gyvenimo prasmingumas, nušvitimas – nirvana, nuolatinis tobulėjimas.
Budizmui nerūpi žmogaus materialiniai ištekliai – juk jie nesuteikia gyvenimui prasmės (neveltui ir pats Sidharta Gautama atsisakė savo prašmatnaus rūmų gyvenimo). Budizmas moko, kad žmogus turi gyventi intensyvų dvasinį gyvenimą, nebijoti prisiimti atsakomybės už savo darbus ir likimą.
Pagaliau galima teigti, kad gyvenimas atsidavus vien kūniškiems poreikiams tenkinti reiškia tai, kad žmogus nemato savo gyvenimo prasmės ir negali būti visapusiškai laimingas, nes nemato to, kas svarbiausia. Juk tiesą, laimę, gėrį ir grožį galima rasti tik savo viduje. O kad šis atradimas aplankytų, reikia užsimerkti tam, kas paviršutiniška ir netikra.
Tai štai ko mus moko budizmas. Paradoksalu, tačiau net tolimų kraštų religija palieka mus čia pat, sąlytyje su savimi : žvilgsniu į savo vidų, savo pasaulį, savo prasmių kūrimą.
