Žinomas aktorius, TV laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas, pakalbintas Tėvo dienos išvakarėse, iškart įspėjo, kad kalbomis tėvystės reikalų Lietuvoje nepataisysi, nepakelsi smukusio tėvo autoriteto. Tėvystė, anot jo, patiriama tik savo kailiu. G.Mikalausko gyvenimas susiklostė taip, kad jam vienam teko auginti vos penkerių metukų jaunėlę dukrą. Nepavydėtina? „Tačiau būtent taip supratau, ką reiškia būti tėvu, – be aukštų materijų, tuščių frazių apie tėvo svarbą vaiko gyvenime. Ir priėmiau šią patirtį ne kaip bausmę, o kaip dovaną“, – pasakojo pašnekovas.
Išbandymas tėvyste
Gintarai, vieni laiko jus mėgstamu laidų vedėju, sėkmingai dirbančiu verslininku, o aš vadinčiau jus sėkmingu tėvu, mylimu dviejų dukrų. O juk jūsų tėvystės pradžia nebuvo tokia pavyzdinga.
Sakykite, o ką apie tėvystę pajėgia suvokti devyniolikmetis, kuriam gimsta dukra? Būtent tokio amžiaus buvau, kai į pasaulį atėjo mano pirmagimė. Nieko nenutuokiau ne tik apie gimdymą (prisiminkime, kaip žmogaus anatomijos sovietmečiu buvo mokoma mokykloje) – visiškai nepažinojau gyvenimo. Tada vesdavome būdami dar visiški snargliai, tenorėdami ištrūkti iš tėvų namų. Plėšėmės iš ten trokšdami tapti savarankiški, o realybė buvo tokia: gyventi nėra kur, pinigų taip pat nėra, o kad užsidirbtum, turi mesti mokslus... Po paskaitų tuometėje Konservatorijoje vakare maga dar pasižiūrėti naują spektaklį, o tavo antroji pusė kiaurą dieną sėdi viena su mažyliu. O juk ir ji jauna, ir jai norisi išeiti, pasižmonėti! O dar tas bohemiškas aktorių gyvenimas, girtuoklystės... Buvome pernelyg žali, nesupratome, ką darėme. Antroji dukra gimė, kai buvau 31-erių. Tada jau suvokiau, kaip atsiranda vaikai ir kam.
Taigi – kam?
Tą supratau likęs vienas su mažamete dukrele. Taip, Augustos mama tada išvyko į Ameriką ieškoti savęs. Ar rado, nežinau, tai nesvarbu, tačiau aš su dukra nepražuvau. Žinoma, kaltinau save, kad nesugebėjau išsaugoti šeimos, juk mama mažam vaikui būtina. Augustos motina nebuvo akla, palikdama ją man: esu Jautis, einu arba vienas, arba bandos priešakyje, niekada nesivilksiu iš paskos. Tada jau buvau metęs gerti, susitvarkęs. Kilo vos ne skandalas, dauguma piktinosi, tačiau aiškiai pasakiau, kad tai – tik mano reikalas. Niekas negirdėjo iš manęs nė vieno blogo žodžio apie dukros mamą. Manau, kad vaiko labui būtent taip dera elgtis, tad užčiaupdavau visus, kurie tada bandydavo moralizuoti. Tačiau klausinėjau savęs, ką padariau ne taip, kad mano dukrytė ir vėl sunkiai serga, mamos netektis visiškai pakirto jos imuninę sistemą. Matydamas, kaip tavo vaikui skauda, gali išeiti iš proto. Labai paprasta parėjus iš darbo namo, paklausti žmonos: „Kas vaikui? Aukšta temperatūra? Ar davei vaistų?“ Ir visai kas kita, įpuolus pro duris, nusiplauti rankas ir pačiam imtis jį gydyti, vežti pas gydytojus... Laimei, man padėjo puikių medikų kolektyvas su Olga Zimanaite priešakyje, jai skambinti galėdavau nors ir naktį. O dukra išaugo sveika, protinga, santūrumu panaši į motiną. Dabar ji studijuoja Amerikoje mediciną, nori būti psichiatre, gyvena pas savo mamą.
Kas yra tėvystė, supratote sumokėjęs dvigubą kainą: juk teko dukrai atstoti ir tėvą, ir motiną.
Nesakysiu, jog džiaugiuosi, kad man taip nutiko. Vaikui būtina turėti abu tėvus. Tačiau tie sunkumai privertė daug ką iš naujo pervertinti. Supratau, kad jei jau paleidai vaiką į pasaulį, esi už jį visiškai, be jokių išlygų atsakingas. Duktė ir mano močiutė, gyvenusi kartu, išmokė niekada niekur neužsibūti, net ir naktį parvykti į namus. Viena neprotinga moteriškė bandė mane įtikinti, jog tai man yra bausmė už netinkamą ankstesnį gyvenimo būdą, tačiau žinau, kad tai buvo ne bausmė, o dovana. Taip, laikau tai brangia likimo dovana.
Autoritetas tik brandos sulaukus
Tačiau šiais laikais tėvystės neretai kratomasi kaip naštos. O tėvo autoritetas smarkiai sušlubavęs.
Autoritetu gali tapti tik brandos sulaukęs vyras. Kodėl tarp mano bendraamžių tiek daug išsiskyrusių? Su ta pačia žmona gyvenančių draugų – vienetai, kiti pakeitę žmonas ne kartą ir ne du. Dabar jaunimas gali mėginti pagyventi dviese, apsiuostyti, o nepatikus išsikirti, o tada miegoti dviese galėjo tik gavę pažymą iš Santuokų rūmų.
Dabar yra ir įvairių priemonių, padedančių netyčia netapti tėvu. Bet ar sovietmečio karta buvo pajėgi tęsti tėvų tradicijas?
Mano senelis Antanas Mikalauskas su mano močiute pragyveno apie 50 metų, iki pat mirties. Jų neišskyrė nei karas, nei metai, senelio praleisti nelaisvėje, kai jis buvo išvežtas darbams į Vokietiją. O dabar jaunimas neskuba Lietuvoje tuoktis, bėga iš čia, nes vyresnioji karta nesugeba susitvarkyti savo valstybėje. Valdžios žmonės paskendę mele, melas skleidžiamas aukščiausiu lygiu. Į Seimą prilenda tokių komediantų, kad tie, kurie suteikė jiems vietą Seime, nieku gyvu dabar neprisipažins atidavę už juos savo balsą. Ar tai galop neprivers mūsų, palaidojus tėvus ir pardavus namus, išvykti svetur, kur nebereikės už tokius „kandidatus“ balsuoti?
Ką turi bendra tėvystė ir Tėvynė
Atsakomybės jausmo katastrofiškai stinga ne tik išrinktiesiems, bet ir jų rinkėjams... Bet juk kalbame apie tėvystę.
O ar verta samprotauti apie tėvystę, jei nebežinome, kas yra atsakomybė? Jei pamiršę pareigą šaukiame tik apie savo privilegijas? O juk pareigų turėjome net sovietmečiu. Mes, aktoriai, vaidinome ne tik miesto teatrų scenose, privalėjome nuolat važinėti ir į kaimų kultūros namus. Moksleiviai turėjo nori nenori nusipirkti abonementą į Filharmoniją ir ten lankytis, kultūriškai lavėti. Sakote, dabar vaikai žino tik savo teises? Abejoju, ar mažos galvelės pajėgios suprasti, kas iš tikrųjų yra tos teisės, ar suvokia, jog tai – tik kita pareigos pusė. Žinoma, viskas priklauso nuo šeimos. Ir Sąjūdžio vedliai užaugo ne kur kitur, o šeimoje, buvo auklėti motinos ir tėvo. O kas išaugs iš to, kurio tėvas vakarais gerdamas alų kalbasi su televizoriumi taip, kad ausys vysta? Rusų serialas „Naša Raša“ – ir apie mus. Ir mes tame pačiame katile 40 metų virėme.
Nuo tėvystės problemų iki problemiškos politikos, pasirodo, tik vienas žingsnis...
Tai neišvengiamai susiję. Nesusitvarkę šeimoje, nesutvarkysime valstybės. Štai Prancūzijoje, Vokietijoje žmonės laisvai reiškia savo norus, o mes pabumbame ir nutylame vos valdžiai pirštu pagrūmojus. Nebeturime tikslų, nebent kuo daugiau prisiplėšti apiplėšiant vienas kitą. Manote, patys buvome nuolat plėšiami kitų tautų, tai ir tapome plėšikais? Kažkodėl labai noriai prisimename tik tai, kad Lietuvos valstybė plytėjo nuo jūros iki jūros, o kad ištisus amžius buvome engiami, okupuoti ne tik sovietų, norėtume pamiršti. Nemalonu: juk tuomet, kad išgyventum, reikėjo kolaboruoti, laižyti valdžiai padus. Taikliai yra pasakęs Juozas Baltušis, kad Lietuvoje po Nepriklausomybės paskelbimo atsirado tiek buvusių pogrindininkų, kad grindų jiems visiems čia neužtektų. O juk orus žmogus negali išlįsti iš tokio „pogrindžio“, atsirasti iš niekur. Jam reikia tinkamos dirvos ir laiko užaugti. Ko gi išmokys savo sūnų tėvas, pats pelkėje augęs? Jei berniukas regi, kad namuose tėvas argumentuoja kumščiais, vargu ar jo argumentas bus kitoks.
Mūsų dirva vis dar labai pelkėta, o laikas spaudžia. Kada gi atsitiesime, ar dar turime tokį šansą?
Toks šansas atsiras, kai Nepriklausomybėje užaugusi karta, nesugadinta mūsų pelkės, išvykusi pasimokyti svetur, sužinos, su kuo valgoma demokratija, atskirs pelus nuo grūdų ir grįš. Jei, žinoma, grįžusi ji dar panorės prikelti Tėvynę.
Tėvynė ir tėvystė, pasirodo, giminingi žodžiai, o jų bėdos – visiškai panašios... Dėkui, Gintarai, už pokalbį.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
