Priėmus iš esmės teisingus sprendimus: padidinti šalies gynybai skirtą finansavimą iki dviejų procentų bendro vidaus produkto, dar šiemet padidinti krašto apsaugai skirtus asignavimus šimtu trisdešimt milijonų litų iš biudžeto ir privatizavimo lėšų, valdžios rūmuose įsivyravo olimpinė ramybė.
Galima diskutuoti, kad ir taip nuskriausti pensininkai, už juokingus atlyginimus dirba mokytojai, eiliniai gaisrininkai ir policininkai, o mes didiname išlaidas įsipareigojimų partneriams iš NATO vykdymui. Tiesa yra ta, kad dar nei viena okupacinė kariuomenė nepadidino pensijų, atlyginimų ir neišsprendė kitų socialinių problemų, jeigu nelaikysime sprendimu dujų kamerų ar tremties į amžinojo įšalo žemę (čia sėkmės atveju). Taigi, manau kiekvienas blaiviai mąstantis pilietis sutiks, kad pinigus gynybai didinti reikia. Nes tol, kol nebus saugumo, nebus užsienio investicijų, nebus ekonominio augimo, nebus iš ko didinti pensijas, skirti lėšas sveikatai ir švietimui.
Klausimas - kiek pinigų ir kam reikia sumokėti, kad visi Lietuvos piliečiai galėtų jaustis dėl valstybės ateities tokie ramūs kaip valdžios vyrai ir moterys.
Manau tikrai ne du procentus ir ne NATO. Neskubėkite piktintis - nesiūlau mokėti duoklės Rusijai, kad neatsiųstų į Lietuvą ginti rusakalbių žaliųjų žmogiukų, tuo labiau, kad ji pati (Rusija) pripratusi prie kontribucijų. Kalbu apie pilietinio sąmoningumo ugdymo, pasiruošimo visuotinam gyventojų pasipriešinimui okupantams programas.
Tai nepigu ir kainuos biudžetui daugiau negu du procentai, jei iš tikrųjų darysim, o ne dėsim pliusiukus į ataskaitas, kad padarėm. Kiekvienas Lietuvos žmogus turi žinoti ką ir kaip turi daryti kai priešas įžengs į mūsų teritoriją. Vieni mes molotovo kokteilį (ne gėles kaip keturiasdešimtaisiais), kiti neis į savo darbo vietas, be kurių strigs miestui gyvybiškai svarbios veiklos funkcionavimas, treti atvirkščiai - eis ir užsiims sabotažine veikla.
Šiandieną kol priešas už vartų, kol smaugiami žmonės kažkur toli Ukrainoje (apie Padniestrę, Abchaziją jau senai pamiršome) labai patogu būti patriotu ir šaukti žūsim, bet nepasiduosim, deja, realiame gyvenime žūti norinčių gali būti mažiau negu kolaboruoti.
Iš kitos pusės tikslas ne tame, kad kuo daugiau žmonių žūtų kovoje su okupantais, o atvirkščiai su minimaliais žmogiškųjų išteklių praradimais padaryti kuo sunkesnes egzistencines sąlygas okupacinei valdžiai. Būtent tam žmonės turi būti paruošti ir apmokyti, vieni mėtyti molotovo kokteilius į priešą, kiti užsiimti tyliu sabotažu. Be jokios abejonės - pirmiausiai piliečiai turi norėti to išmokti, senas sovietinis posakis nemoki-išmokysim, nenori-priversim čia netinka.
Prieškarinėje Lietuvoje (prieš antrąjį pasaulinį karą) gynybos reikmėms buvo skiriama iki ketvirtadalio viso bendrojo vidaus produkto lėšų, tačiau tai valstybės nuo okupacijos neišgelbėjo. Visuomenės susiskaldymas, didžiulis atotrūkis tarp labai daug uždirbančių ir skurstančių, socialinio teisingumo stoka - tai ne mažiau lemiantys veiksniai, negu kariuomenės finansavimas, siekiant išlikti nepriklausoma valstybe.
Būtent tai ir pakišo koją Ukrainai, būtent tai ir sudarė prielaidas atsirasti pseudo Donecko liaudies respublikai, o Rusijai suteikė galimybę postringauti apie tai, kad ji nepažeidžia jokių tarptautinių teisių, o Krymo aneksija - savanoriškas ir laisvas Krymo žmonių apsisprendimas, išreikštas visuotiniame referendume. Mes, lietuviai puikiai prisimename apie tokius laisvus apsisprendimus, kurie, tiesa be referendumo prieš daugiau negu pusė amžiaus vyko ir pas mus. Turime pripažinti, kad be dalies visuomenės palaikymo agresoriui tai padaryti būtų buvę daug sunkiau, o su visuotinu visų rezistentų fiziniu ir moraliniu pasipriešinimu, beveik neįmanoma.
Partizaninis karas kai žvalgybinės-diversinės grupės tiksliais taškiniais smūgiais naikina priešo taikinius, kai į darbą neina elektros, vandentiekio, transporto ir kitų strategiškai svarbių įmonių darbuotojai, kai kiekvienas sutiktas gatvėje žmogus priešas atmuš norą užimti tokią šalį bet kokiam agresoriui. Deja tokių sąlygų (visuotino ir vieningo pasipriešinimo) nebuvo prieškario Lietuvoje, nebuvo dabartinėje Ukrainoje ir reikia labai pasistengti, kad jos atsirastų Lietuvoje, jeigu Rusija ar kitas potencialus priešas nuspręstų okupuoti Lietuvą.
Nedaro prielaidų tautos vienybei faktai kai savivaldybės ar valstybinių įstaigų, išlaikomų iš biudžeto, vadovai gauna dešimt kartų didesnį atlyginimą už savo vadovaujamą personalą, kai negrąžinus pavogtų pensijų premjeras didinasi atlyginimą sau ir savo kabineto nariams, kai visą gyvenimą sąžiningai atidirbęs mokytojas turi keisti trijų kambarių butą į vieno, nes nepajėgia sumokėti už šilumą. Pabandykime visi kartu tokias sąlygas sukurti, kiekvienas iš mūsų padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas pasijustų vienodai svarbus nepriklausomai nuo užimamos socialinės padėties ir piniginės storio, kad visiems vienodai maloniai šypsotųsi ministerijos ir savivaldybės klerkai, kad visiems vienodai atsivertų teismų durys, kad, jeigu reikėtų kentėti nepriteklių tai kentėtumėme visi kartu. Tuomet mums nebus baisus joks priešas, niekas mūsų nenugalės, žinome visi: tautos jėga -vienybėje. Dr. Gintautas Labanauskas
