Krepšinio specialistas Gintaras Krapikas, šiemet prisijungęs prie Lietuvos krepšinio rinktinės trenerių štabo, savo žiniomis praėjusią savaitę dalijosi ir su vaikais, dar tik pradedančiais kelią link krepšinio aukštumų. Iš įvairių Lietuvos krepšinio mokyklų surinkti talentingiausi „Samsung kartos“ projekto berniukai praėjusią savaitę treniravosi su Lietuvos rinktinės nariais. Trenerio asistentas Gintaras Krapikas ir gynėjas Renaldas Seibutis mokė jaunuosius krepšininkus taisyklingai perduoti ir varytis kamuolį.
Anot G.Krapiko, gebėjimas perduoti kamuolį šuolaikiniams krepšininkams yra itin svarbus, todėl šio elemento teisingo atlikimo pagrindus reikia padėti jau vaikystėje.
Strategas vaikams siekė įteigti, kad be sunkaus darbo nė vienas nepasiekė aukštumų, todėl pagrindinis sėkmės komponentas yra užsispyrimas ir tikslo siekimas.
G.Krapikas pastebėjo, kad vaikams šiais laikais tobulėti lengviau ir dėl to, kad treneriai turi kur kas daugiau žinių nei anksčiau ir sugeba jas perteikti savo auklėtiniams.
– Treneri, ką vaikams reiškia treniruotis su Lietuvos rinktinės nariais? – paklausėme Gintaro Krapiko.
– Per trumpą laiką daug ko nenuveiksi. Todėl dirba treneriai ir visa stovykla. Norėjau paaiškinti, ką jiems reikia daryti, kodėl reikia klausyti. Paaiškinau, kodėl atliekami tam tikri dalykai ir, kodėl jie svarbūs. Jeigu vaikas nori tapti krepšininku, turi mokėti atlikti viską kokybiškai. Tai, kas nekokybiškai atliekama treniruočių metu, nepavyksta ir per rungtynes. Taip gali išaugti krepšininkas su daug trūkumų, kuriems ištaisyti neliks laiko ir galimybių. Norisi, kad vaikai išgirstų ir per treniruotes vykdytų trenerių sugalvotas programas. Nebūtinai reikia viską atlikti greitai, svarbiausia – kokybiškai.
– Kodėl per treniruotę užsiėmėte perdavimų pratimais?
– Perdavimas ir kamuolio varymas yra labai svarbūs elementai. Pas mus atsiranda nemažai žaidėjų, galvojančių apie save. To irgi reikia, bet aukšto lygio komandoje, žaidžiančioje su stipriu varžovu, krepšininkas, nesugebantis kokybiškai perduoti kamuolio labai stipriai apriboja savo galimybes. Varžovai puikiai žinos, kad jis neturi gero perdavimo, todėl tik varysis ir mes kamuolį į krepšį. Norisi, kad perdavimas būtų vienodai geras ir dešine, ir kaire rankomis.
– Ar jūsų laikais buvo panašūs susitikimai su tuo metu garsiais krepšininkais?
– Mums nebuvo tokių galimybių. Šiais laikais treneriai yra aukštesnio lygio. Jie turi progas gauti geros mokomosios medžiagos. Nors ir mūsų laikais metodika buvo nebloga, tačiau treneriai neturėjo vaizdinės medžiagos. Dirbdavome paprasčiau. Skirtingi laikai. Jei žaidėjas turi fizinius duomenis ir nori dirbti, iš jo gali išaugti geras krepšininkas, nes treneriai tikrai labai gerai pasiruošę.
– Ar ryškėja šių “Samsung karta” jaunųjų krepšininkų techninės savybės?
– Pagal fizinius duomenis matyti, kad yra aukštų berniukų, kurie jau vien dėl to turi perspektyvas. Reikia įdėti nežmoniškai daug darbo, kad galėtum tapti krepšininku. Tai bandžiau jiems pasakyti.
– Kodėl pastaraisiais metais Lietuvoje neužauga individualiai stiprių žaidėjų?
– Galima ir nesutikti, kadangi išsaugo Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas bei dar eilė jaunų ir aukšto ūgio žaidėjų. Tačiau, žinoma, bendra problema yra. Tai rodo mūsų jaunimo rinktinių pavyzdžiai. Praėjusiais metais 20–mečių rinktinė Europos čempionatą laimėjo be ryškių žvaigždžių, nes demonstravo komandinį krepšinį. Toje ekipoje treneris matė komandinę dvasią, todėl ir akcentavo tokį žaidimo tipą. Aišku, šiek tiek pasigendame asmenybių, turinčių charakterius, besiimančių iniciatyvos. Ypatingai, kai reikia, kai lygus rezultatas ir svarbios akimirkos. To pasigendame, tačiau nereikia norėti kiekvienais metais. Ir kitose šalyse pasitaiko iššaunančių bei tylesnių kartų.
– Kokių klaidų svarbiausia išvengti vaikui, siekiančiam tapti profesionaliu krepšininku?
– Nereikia kažkam vienam skirti savo visą dėmesį. Vos pradėjęs žaisti krepšinį berniukas neturi galvoti, kad jis bus snaiperis ir neturi vien stumdyti kamuolio nuo tritaškio linijos. Ypač, kai neturi jėgos bent pataikyti į lanką. Reikia dirbti palaipsniui. Tai yra ir trenerių užduotis. Treneriai turi paaiškinti, kad reikia pradėti nuo mažų laiptelių, kad vaikai galėtų užlipti į kalną. Negalima iš karto bandyti užšokti ant kalno. Reikia dirbti po truputį. Sistemingas darbas atneša rezultatus.
